Maži Miegapelės Džiaugsmai

Serious ponderings about freakin' craziest summer in my life [part 1]

2011-10-25T07:44:00.000-07:00

When I got my ticket to US in mid June I didn't know how far this whole book in one paper sheet will take me. My life was calm like an ocean before the storm, there sure was a volcano spark roasting the fruit of adventure in the deepest corner of my windy brain. The imagination never sleeps so I flew away to Herrang with a backpack. Taking it easy in Sweden I was getting ready for the craziest and most adventurous summer I ever had in my life which in all means extended into late autumn and doesn't seem to end even now when I write on October 20 th, 2011.

To those who know Herrang Dance Camp I will tell that there where ups and downs as it could be when you stay in an adult playground for 7 weeks plus. There were best dances and best talks, best new experiences and rediscovered joy of being absolutely independent on any circumstances or people. There was a lot of sincere emotions, love and laughter. There were friendships, commitments, confessions, "once in a lifetime" moments, tears... In the beginning there was plenty of my favorite volunteer work, the nights were short, the days were hot. All girl Honolulu dance performance led by Jo on the week two Friday party is my favorite memory of the week.

In the middle of the camp there was a mind blowing, body releasing African dance experience topped with a crazy late night early morning drum jam. It was wild. That night was one of the first times I was ever surprised what my body can do. That night opened a whole new world of my own body movement which I was embarrassed and happy about at the same time. Live drums where beating the hell out of me and other crazy dancers in the bar downstairs. The crowd was steaming, the dawn was dawning and the spirit was high as can be. Then the jam circle spread out after a half hour intense craziness, I swayed out to catch a breath of fresh air and I couldn't walk, but when I walked, I left steaming marks of my bare feet on the concrete in front of folkets hus. I was depleted and it was time to pass out. It was six or seven in the morning when I crawled into my bunk bed and I erased myself from this life for many hours.

Another ultimate Swedish experience was a performance with The Carling Family band. They are the greatest musicians and the warmest family I know. Dancing at their festival was great pleasure and big achievement to my dear troupe friends (or my other family, after a number of years together) and me. We crossed the country and couldn't believe our eyes when we saw a huge white red and blue circus tent in the middle of a field spread with hay. We had a nice lunch in a kitchen with the whole family swingin' around and went upstairs to get ready for our ultimate experience. This was a complete improv and I loved it. The band was playing the song I never heard before but I bravely went on stage when asked and did my best to shake that thing. And then we did Big Apple in the mud, stomping as if we were black bottoming. And more! Great fun! We want more!

It's 11:20 am in Riga Airport right now but it seems that the day will not dawn today and I miss Santa Monica sun.

[to be continued]

Viper Mad raudona suknelė ir Holivudo kalvos su krapais

2011-10-06T16:29:00.000-07:00

Kartais gali pasirodyti, kad LA man yra ne apie šokius, bet vis gi:

ir dar vėliau naktį:

Ten auga zuikiai ir krapų medžiai:

Tikras gyvenimas (real life)

2011-10-04T14:56:00.000-07:00

Tai, kad nerašau jau ilgiau negu metus matyt reiškia, kad 1) gyvenu labai tikrą gyvenimą. 2) greit ką nors parašysiu.
Tuo tarpu, keletas video įrašų:

MJR

2010-09-01T07:40:00.000-07:00

mjr 2010 top 10 (23)

1. Weidas ir Driežas velnio duobėje.
2. Pievos.
3. Miško spalvos už ežero - abu ežerai!
4. Purvynas.
5. Aitvaras karpis dangaus akvariume ir apsikabinę, į jį įsitvėrę Undinė su Sodu.
6. Nenorėjimas ir nesugebėjimas išvažiuoti anksti ir gulėjimas su alum iki sūtemų traukiant "gerkit svečiai, uliavokit...".
7. Purvini botai.
8. Šeštadienio nakties cheminė reakcija ir minčių raizgalynė po jos.
9. Birulinė ir veiksmas joje.
10. Anarchija aka Klevas ir jo perspektyvioji grupė Ugniavijas.
11. Agnijos magija - būrimas iš delno.
12. Mėnuojuodaragiški muzikalūs sapnai.
13. Lietūs.
14. Lakstančios ugnys.
15. Visi dideli megztiniai.
17. Trolis, juvelyras.
18. Degantis velnias, kol dar nedegė.
19. Alaus namų nesibaigiantys bambaliai.
20. Radiniai: skėtis.
21. Plaustelis.
22. Paskutinę akimirką pastebėta beropojanti erkė.
23. Vaikai.

eilės tvarka nesvarbi, turinys kiek pacenzūruotas ;)

foto: S.Rupšys, kuris ėjo pro šalį :)

Žuvis

2010-06-14T14:03:00.000-07:00

po maloniai intensyvios pamokos gurkšnoju gyvą alų ir žiūriu į akvariumą, kurį šiandien gavau dovanų ir rankomis parsinešiau per senamiestį. Štai paveikslėlis: šlapiais, visokio margumo gėlėtais drabužiais vilkinti mergina per senamiestį neša vandens pripiltą akvariumą su besiblaškančiu gaideliu... Man patinka natūralus gyvenimo siurrealizmas - gimtadienio išvakarėse visam laikui išeiti iš darbo ir, paskui save uždarius duris, žengti per miestą su akvariumu rankose. Taip ir turi būti! O dar man patinka suktis prie baro Lindyhop.lt klube, ragauti obuolių sūrį, pjaustyti apelsinus į vandenį ir visa kita.

lust for life

2010-06-01T14:51:00.001-07:00

Žengiu namo įsiaudrinusia širdimi ir drėgna nugara iš naujųjų namų į senuosius ir uodžiu aitrų akacijų kvapą. Tokia ir turi būti pirma vasaros naktis.

I wander with my heart flaming and back all wet from the new home to the old ones and smell the bitter acacia scent. The first summer night is the way it should be.

fotografinė istorija

2010-05-31T13:04:00.000-07:00

Vakar patyriau gluminantį nuotykį. Į socialą nešiausi fotoaparatą ir jau įsukus į prospektą pamačiau link manęs artėjančią įspūdintą porą: du vienodus senius su šiaudinėmis skrybėlėmis, raudonais tautininių raštų megstiniais, pusmetrinėmis baltomis barzdomis, styrančiomis į šalis ir plačiais gestais mosikuojančius po visą gatvę. Pagalvojau sau, kad vienas iš jų tikriausiai bus tas pats "1000 žingsnelių" dainininkas ir griebiausi fotoaparato. Deja, fotografė nesu įgudus ir apsikvailinau, nes suveikė blykstė. Bandžiau nežiūrėdama į juos prasmukti pro šalį, tačiau mane sustabdė jau ne du, o trys pasipiktinę personos. Pasirodo, kad tuo metu pro šalį ėjo dar vienas žmogus, kuris iš karto pareikalavo pasiaiškinti, kodėl drįsau juos fotografuoti (pastarasis kalbėjo už visus tris), nes jis esąs labai nefotogeniškas (tikrai taip ir buvo, bet bijau net pradėti jo bruožų įspūdingumą aprašinėti). Kai išmykiau, kad nufotografavau netyčia ir parodžiau kažkokį išsiliejusį kadrą, jie beveik patikėjo manimi, bet fotografuotis visiškai nenorėjo. Broliukai (kaip prisistatė seniai) buvo gerokai įkaušę ir ėmė gvildenti nacionalistines temas ir potemes. Taigi aš ir trečiasis vyras staiga buvome įtraukti į diskusiją ir gavom įrodyti savo tautybę. Vienas iš broliukų staiga paklausė: "ar kuris nors iš jūsų yra rusas?" Sakau: "aš ne" ir jaučiuosi apsidraudusi. Trečiasis vyras entuziastingai atsakė "taip" ir akimirksniu tapo nacionalistiškai nusiteikusių broliukų taikiniu, o aš pabėgau.

Juokingiausia turbūt tai, kad šiandien gatvėje akis į akį susidūriau su trečiuoju vyru iš vakarykštės situacijos ir per sekundę nesugalvojau, ar turėčiau pasisveikinti... gal kitą kartą, jei jis mane dar pažins...

Paskutinį kartą buvau taip susigėdus kai mane pričiupo vagiant žibutes iš kaimynės gėlyno.

obelis

2010-05-30T23:47:00.000-07:00

Piešiu atviruko eskizus. Už lango lietingas ir tamsus rytas, bet man lietus padeda susikaupti šiandien. Ant lapo išlenkiu obuolio liniją, klausydama kaip bukas HB pieštuko grafitas liečia popierių. Sėklos kaip ašaros ar lietaus lašai – taisyklingos ir brandžios... Iš obuolio auginu kamieną, penkias šakas su lapais ir gaunasi delniukas, o jo vidury tupdau mažytį paukštelį. Po obelim pakabinu mėnulį ir saulę. Galvojant apie visa ko pradžią ir pabaigą, grafitinė obelis įleidžia šaknis į baltą popieriaus lapą. Skamba kankliai po skliautais ir kvepia šienu beprasidedanti vasara.

***

I draw sketches for the greeting card. Rainy and dark morning concentrates me today. I bend the line of the apple shape on the paper and listen to the HB hard pencil sound. Apple seeds like teardrops or raindrops – so definite and mature. I grow the trunk and five branches with delicate leaves. It comes out like a palm in which I put a little bird. Under the apple tree I hang the moon and the sun. Thinking about the beginning and the end of everything, the graphite apple tree root down into the paper sheet. The sound of kanklės under the vaults and hay smells like summers‘a coming.

sodai

2010-05-27T06:39:00.000-07:00

atrodo, kad šiandien jau visą dieną už nugaros atidarytos durys į sodą, kur šaltokas vėjas pučia ir nepjauta žolė linguoja smilgomis. Violetiniai jų žiedai tik kiek vėliau vakare susilies su dangaus spalva ir kels mintį apie kažkokius nebūtus dalykus, kurių nuojauta yra panaši į kelionės nuojautą. Kiek daug visko reikia nuveikti ir kaip man visa tai patinka. Jau turiu laivo bilietą iš karto po Joninių nakties.

***

it seems, that the door is opened behind my back now and it leads to the garden where the cool wind blows and the grass is uncut. The weeds are swaying in the winds and the lilac color of their blooms will fade into the evening sky very soon. This sight brings to my mind and body the feel of the moments-to-be that are similar to the long waited journey. I like that more than ever. And I already have my boat ticket. Leaving imediately after St. Johns night.

roof-edges and sky-reflecting windows

2010-04-17T00:53:00.000-07:00

I've been listening to Jelly Roll Morton for a while. I even fell asleep at night and woke up with him still playing about making a pallet on the floor. This is the spring time music to me. Last time I felt the right playback for life was in Ljubljana park, where actual spring has begun to me this year. I don't care about the new years or christmas. Life starts in spring and I believe in nightingales, silent steps and sweet piano sounds. In this state of mind people start writing poetry I think. But I would rather just wander around with that crazy inner smile and look up to the roof-edges and sky-reflecting windows of the old Vilnius town.

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part IV)

2010-04-15T23:53:00.000-07:00

Tonight is the begging of HARLEM and the right time to finish the story of love and laughter in Ljubljana. I might get sentimental, because of seeing so many happy people in one place recently. Happiness is sentimental when you let it last...

So we left Sputnik bar at 4pm and we were already late. Late for my work on Tuesdays morning. So we kissed, hugged, packed, changed and ran. We took Mias' suitcase and off we went. Everyone fell asleep when Šlimas and Dangis once again hit the road. They kept a good secret that they actually went the wrong way and we have spend some time in Italy that night. We were in Austria when me and Vytas went to change them. It started pouring as hell so I asked Vytas to tell me everything he knows about the car motor. Fascinated with the complexity of the vehicle I admired the Alps through the wall of rain.

We went on and on and it seemed to me that we were trying to stop the time: most of us were asleep the whole way home. It took 27 hours to get close to reality. (It took another 48 for me to get back to reality. I came back, kissed my mom, hugged my dog and went to the office.) When I was not watching the road ant talking to Vytas I took notes. Being on the road impresses me much. It felt like our zest colored van is a matchbox. It is big enough to carry a hundred thoughts that we had and is small enough to be a matchbox in the worlds' pocket.

A matchbox in the worlds' pocket went through Polish woods. It is amazing how big can its sleeping fire be and how much one little match can change in the world. I imagined how many fates could be changed by two, three or four matches taken together. You may play puzzle with eight little pieces of wood and never get the final answer.

Ant those matches were us with bare feet, wife-beater t-shirts, Zasu caps, dirty clothers, tangled hair, humming stomachs, blue eyelashes and jazz in the ears. I would go on a road trip with all of you a hundred times again.

I bet you are courious to know how did we manage to kidnap Mia Goldsmith? It's all about loving the adventures, if you know what I mean.

April 2, 04:05

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part III)

2010-04-15T23:49:00.000-07:00

After bundling up our stuff and being kindly kicked out by the Festivalna Dvorana guard we settled down on the stairs to put up a little jam session. It reminded me of sitting on the stairs of the United States Post Office in New York City last year.

The night was warm and so we grabbed bureks at the kiosk near our home and headed to the Park (Hotel). We became the experts of Bureks. In general that is a piece of macaroni batter filled with pizza kind of stuff that all together tastes like a glass of oil but works so well that we ate this thing the whole weekend.

So there, at the Park, Nina, Todd and Christoffer were already waiting for us. We landed on and around one of the green benches under the overwhelming nightingale chorus. These birds sounded as crazy and their voices were sending shivers down the spine. I just floated in memories for some time enjoying the mellow tones of music. It was a perfect mixture for cosmic excitement. I’m sure even people peacefully sleeping at their homes felt that way.

Dangis was playing washboard barehanded, making harsh sound with his ring touching the thing which I call dogs plate. Todds and Deebs guitars got together as old friends, dragging along sleepy Vytautas fiddle. There also was Christoffer who’s ended the early morning jam playing with his trombone mouthpiece and slide only. And I totally forgot my phone recording the sound in the pocket.

We waved goodbye and went to sleep. Green nines worked just perfect and we did not think about tomorrow.

Sunday was the day for socializing. It brought a nice surprise for lindy dancers who were at Todd and Ninas class. They had Christoffer, Deeb and Vytautas playing live at their class.

It seemed that closing party came too soon. We danced and talked for hours just switching chairs outside the dance floor. Sadly, the music was not swinging. It felt really WEIRD, cause farewell party must be freaking burning down the place! Luckily I had the most interesting conversation with Luka and laughed listening to Sakarias school days stories. There was the party going on outside and folks started jamming again. Peter Loggins counted about 11 people playing in the festival closing party. We all were so happy and sad at the same time. Just like the sound of St. James Infirmary…

[the last part is coming soon]

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part II)

2010-04-06T23:08:00.000-07:00

The next day in the afternoon we went up to the castle and made up a crazy summer plan. To make the long story short – we’ll hit the road once again very soon! On that hill in Ljubljana our hearts beat together in a Junkie way more than ever before. Laughing and jumping we rolled our stones down the blooming hill and went to the first class.

After crawling around Bežigrad district for a while we called our friendly cabdriver to pick us up and bring to the venue. Nina introduced the girl, who was working with children in Africa. I‘m sure her speech touched everyone in the room. And then Peter Loggins stepped on the stage. I could listen to Peters’ stories for hours and I‘ll be surely sitting in the front row at HARLEM.

We had a very good time listening to The Folkets Hus Fem band later that night. Mias’ soothing voice got every song straight to one's heart and there was nothing to do but dance off the feet. All of us had so many wonderful dances and so many new acquaintances that we just couldn't stop. Standing outside with a shaky cigarette in one’s hand and talking to people in all possible directions I heard someone say – “it’s the best place on earth tonight”. P.S. I could sing every song Zala dj-ed. Zala, do you come from Vilnius?

I don’t remember sleeping with so many people in one room for years! We had so much fun there. Once again, Matthea, sorry for those tons of jokes and screams we made there while you’ve been sleeping. When I woke up in my room today I missed Šlimas, Dangis and Vytas dirty jokes in every sentence that made us rofl every morning.

And then the classes started… Well, we didn’t have enough guts to keep concentrated there. Many thanks to the teachers that where doing their best to make better dancers out of chattering crowd of adults.Gašper and Dragana – you are lovely!

It was Sunday lunch when all big seven sat down round the table and voted to stay at LSSF till farewell party… I kept my mouth shut while being the reason to rush home.

Saturday gala night was just great. Milda sung a few songs with Slovenian band Six To Go which is a very sweet band to dance to. I’m not afraid to say Ella would be happy to see us dance like crazy to the music that was once written for her. These guys warmed up the atmosphere before Jack&Jill started. The main prize of the competition, a full pass for HARLEM 2010 or 2011, was given to Mihaela (SI) and Rudolf (A). I hope they’ll make it to LT and we’ll have many more fun dances with these amazing lindy hoppers.

We ended up the party jamming in the backstage and getting to know each other better through the green nines. This was the beginning of the other dimension party and I will tell about that later on.

[to be continued]

Photos: Luka Dolenc

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part I)

2010-04-06T05:41:00.000-07:00

Wednesday, March 24, 2010 at 1:30pm

We supposed to leave Vilnius early Tuesday morning, but some wise men said we must go Monday night. Some of us didn't even have time to hang their underpants on the string, while others were still teaching the class. The team of seven united their powers and the time was set. After kissing goodbye some loving friends and giving cozy hugs we directed our zest color French engine down south.

Through wintry fog Šlimas and Dangis tandem herd the vehicle all night long. All day we pushed through traffic jams and ran across pale fields until the car accidentally stopped. And then a long story of misunderstandings has begun. All in all were embattled by Bruce Willis kind of looking men and brought to the gipsy style motel. After putting all our efforts to understand their Czech language we were left with a bill bigger than everything we all together had. Then we sung a Lithuanian drinking song in front of that freaking autoservis and went back on road.

With a 98,7% enthusiasm we passed Wien at night pouring 20 liters in every petrol station, for saving purposes I assume. Zest Citroen flew like magic carpet carrying us to the Green Rabbit's hole. In the moment we were making up acclamation words the magic zest stopped and refused to go six more kilometers to Ljubljana. The panic of being late for the meeting was diminished then Šlimas got back with the lively liquid.

After dropping our multiple suitcases at Matthea, our kindest hostess, we whizzed to Green Rabbit's into the arms of long time no seen buddies and that's where the Sweet Swing started. Some showed us little balboa room with hundreds of books, some introduced us with the taste of absinthe or told stories.

The other day in Ljubljana we went busking in the center square and people stopped to listen and watch. After pealing of our big furry winter coats we were soaking rays of spring sun and admiring easy old town atmosphere. We sunk our blasting emotions with good coffee and Laško under the waning moon ladja and then went dancing...

[to be continued]

Photos: Luka Dolenc

*** (baltas J.V. hiacintas)

2010-01-28T05:24:00.000-08:00

Vienas brangiausių J.V. eilėraščių.. {Skaityti lėtai}

***
Kai kvepia baltas hiacintas
ant mano stalo,
kai pavasaris
pro sienas skverbiasi,
kai švintant
sužimba kavinuko varis,
kai dar eilėraštis negimęs,
kai nerimas dar nepratrūkęs,
kai gestas glostyt –tik mėginimas,
kai stogus dar skandina rūkas,
kai šiltas oras pilnas kuždesio,
o baltas lapas vis dar baltas,
kai saulė, rodos, tyčia uždelsė, –
staiga džiaugsmu užlūžta balsas.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Daugiau J. Vaičiūnaitės eilių.

Kaip aš gėriau kvepalus...

2010-01-25T01:14:00.000-08:00

Pastarosiomis dienomis džiaugiuosi grįžusia uosle ir intensyviai ieškau kvapų. Ko nors senovinio, ko nors primenančio, ko nors sunkiai atpažįstamo, bet "girdėto". Aš esu dvynys ir man yra labai nelengva.

Mėgstu kvapus su istorija (kad ir kaip pikantiškai jums tai skamba, taip ir yra). Man patinka kvapai, kuriuos užuodžiant į galvą ateina koks nors VIENAS žodis. Net jei tas žodis kelia šiurpą. Tokie yra J.S. kvepalai: pauosčiau ir pasakiau - mirtis. Tiesiog daiktų mirtis. Gal dėl to, kad esu pakankamai prisiklausius apie tuos kvepalus, kad tai neva yra ąžuolinių grindų ir aksominių užuolaidų, prisigėrusių tabako dūmų, kvapas. Man tai pasirodė kvapas dėžės, kurioje ilgą laiką buvo sukrauti prabangūs, daug naudoti daiktai ir ilgai buvę prie kūno daiktai. Jų visų sumišę savotiški aromatai ir yra J.S. Iš pradžių man pasidarė baisu, o po to pradėjau jų labai norėti... tik jaučiu, kad tokie kvepalai dėvi žmogų, o ne žmogus juos.

Mėgstu kvapus, kurie tinka vyrams ir moterims. Nėra nieko labiau gundančio už trapią būtybę dvelkiančią aštriais medžių ir naktinių gėlių kvapais.

Grįžtant prie temos, šiandien ryte atsiminiau du kvepalų gėrimo atvejus. Pirmasis buvo tiesioginis, bet kvapo neatsimenu. Sovietiniai kvepalai man ir dabar kvepia gana vienodai. Sugalvojau, kad reikia perkelti šiek tiek kvepalų į kitą buteliuką ir pasiėmusi šiaudelį siurbtelėjau per stipriai. Ant liežuvio liko kartus kvepiantis skonis... lėkiau plauti liežuvį po kranu. Nors man buvo 4-eri, jau žinojau, kad dėdės kieme geria kvepalus. Labai bijojau dėl to atsitikimo tapti panaši į juos.

Kitas kvepalų gėrimo atvejis buvo netiesioginis. Sode radau savotišką buteliuką su itin saldaus ir stipraus aromato lašu. Pauosčiau kaip kokį uždraustą vaisių. Papurškiau į orą ir palaksčiau po miglą, nes mačiau, kad taip daro kine. Vos neteko keliauti iš sodo pėsčiomis... Šiandien netikėtai pažinau, kad tai buvo Chloé (1975). Jie kvepia kaip VIENAS žodis - nostalgija. Noriu!

P.S. Ar Jūs geriate kvepalus? Jei taip, kokius?

Juoda Issey armonika

2010-01-21T00:46:00.001-08:00

Mėgstu ypatingus radinius, todėl labai džiaugiuosi kai kartojasi mada. Kažkada vasaros pabaigoje įsigijau Issey Miyake suknelę iš kokių (spėju) 1999-ųjų Pleats Please kolekcijos. Iš karto prisiminiau In Vogue festivalius, kurie vykdavo operhauze. Mane tada sužavėjo Issey "armonikinės" p l i s s e (koks žodis!) draperijos... o dabar štai turiu vieną tokią armonikinę suknelę. Man tiesiog smagu turėti tai, apie ką kažkada svajojau. Čia užuomina, į ką ji panaši..

P.s. Pagauta įkvėpimo dažnai prisirankioju nuotraukų ir paveikslėlių iš visur, be jokių nuorodų, taigi jei žinot kas iš kur, rašykite, sužymėsiu.

Žiemos savaitgalių nuotaikos

2010-01-19T03:08:00.001-08:00

Kaip ir minėjau, sausis yra metų savaitgalis, o savaitgaliais reikia veikti viską, ko nespėji nuveikti per savaitę. Šiandien susirašiau dalykus, kurie mane domina ir gavosi labai nemenkas lapas. Būtų puiku, jei iki savaitgalio vėl labiau atšaltų oras ir būtų saulėta. Tada, kaip anksčiau su tėčiu, pasiimtume didelį kastuvą, pažiūžas, kvailas slidininkų kepures, termosą arbatos ir eitume nusikasti čiuožyklos. Kad ir prie užupio tvenkinių, juk ledas dabar storas. Vakar per geografijos pamoką sužinojau, kad storiausias ledas Lietuvoje buvo net 70 cm... prieš gerus 40 metų paskutinį kartą :) Man patinka iš naujo mokytis istorijos, gamtos pažinimo ir šokių... o savaitgalį - čiuožti pačiūžomis.

foto iš čia.

Toni Frissell įdegusios deivės

2010-01-18T03:13:00.001-08:00

Stulbinantis šios dienos atradimas - mados fotografė Toni Frissell. Jos užfiksuotų kadrų internete radau visai netikėtai ieškodama senovinių žiemos vaizdų. Toni (Antoinette Frissell Bacon) fotografavo tikrą gyvenimą ir madą (Vogue'ui ir Harper's Bazaar'ui). Apie ją beveik nieko nežinau, tiesiog žaviuosi.

Jos modernios moterys man taip puikiai iliustruoja dabar skaitomus Françoise Sagan apsakymus...

Apie Toni Frissell galima paskaityti čia.

Tik viena klasės nuotrauka

2010-01-15T04:12:00.001-08:00

Mano močiutės metų mergaitės, kokios nuostabios visos!

Pasiskolinau nuotrauką iš Sally Jane, kurios blog'ą mėgstu. Panašaus gerumo nuotraukų visada rasite čia: www.shorpy.com. Šiandien dieną skiriu skaitymui.

Nusidėjau prieš moterų giminę

2010-01-14T03:06:00.000-08:00

-- įrašas skitas tik moterims --

Vakar iš namų išėjau nenusipiešus veido. Vyručiai, jei vis dėlto skaitot, ačiū Jums už kažkada išsakytą nuomonę, kad gražiausios moterys - be makiažo, tai mane palaikė. Tikrai pritariu žiniai, bet...! Gražiausios moterys yra tos, kurių makiažas yra nematomas :) Taigi ta proga, kad jaučiuosi nusidėjus prieš visą moterų giminę, pasidomėjau naujausiomis (ir seniausiomis) makiažo tendencijomis.

Dėmesio! Į madą grįžta BLIZGUČIAI! Štai kokiais prisiminimais dalinasi mados vilkai ir kokią ateitį mums pranašauja: "on New Year’s Eve in 1979, so much glitter fell on the dance floor at Studio 54 (the place for excess of every kind) that, for months after, revelers found sparkling traces in everything from their shoes to their underwear. “It was legendary—no one could get rid of it,” remembers Lancôme celebrity makeup artist Sandy Linter." - daugiau čia. Prisiminiau kaip vaikystėj norėjau blizgučiais pabarstytų smilkinių. Šventas prisiminimas gali tapti realybe!

Ok, bet ką labiausiai laukiau progos priminti - tai legendinė Siouxsie Sioux iš Siouxsie and the Banshees. Jos su niekuo nesupainiosi. Revoliucija, kuria slapta žaviuosi ir tikiu!

Sniego gniūžtės ant gigantiškos pynutės

2010-01-13T00:27:00.000-08:00

Vakar pusę nakties praleidau entuziastingai raizgydama rankdarbį! Kaip seniai to nedariau, nors labai mėgstu! Šitie bumbulai man primena vaikiškus megztinius ir manau (skolinta iš etsy) idėja praskaidrins J.B. nuotaiką gimtadienio proga :) Labiau gal net didžiuojuosi gigantiška pynute, kurią nunėriau mažyčiu vąšeliu... Jei ką, čia yra siūlų karoliai, kuriuos reikia dėvėti ant palto.

Kas nori makintošo?

2010-01-12T04:31:00.000-08:00

Man galvoje jau pavasaris. Ne per anksti tikrai. Visada viduržiemį apima toks apgaulingas jausmas, kai net atrodo viską niežti nuo nerimo ir norisi tik žiūrėti į dangų ir nesikalbėti. Palyginimui - dabar jaučiuosi kaip ankstyvą kovą, kai sereikiškėse telkšo neišbrendamos balos, žemė dvelkia drėgnais balandžių kaksiais, o Neris neša lytį. Nuo rankose tirpstančio sniego iškarto permirksta pirštinės ir dangus būna aukštas. Bet čia tik trumpam ir visai ne apie tai norėjau parašyti.

Vakar prisiminiau, kas yra makintošas (good old wikipedija...). Visai nebūtinai kompiuteris, irgi beje vadinamas Mac. Makintošas yra pavardė žmogaus, kuris XIX a. (1823) išrado neperšlampantį audinį ir pradėjo siūti drabužius nuo lietaus. Taigi Mackintosh apsiaustai ir Macintosh kompiuteriai.

Radau šiek tiek įdomių iliustracijų:

Čia yra ir daugiau autentiškų Mackintosh apsiaustų iliustracijų. Ir dar čia gana įdomus Mac'ų palyginimas.

Manau, kad makintosh'ai turi bendrų taškų su šiais lietpalčiais (paganykim akis :).

Swingfashionista blog

2010-01-10T23:37:00.000-08:00

Glamūras - taip vienu žodžiu apibūdinčiau savo mėgstamą jazz'o ir svingo laikų mados mylėtojų blog'ą www.swingfashionista.com. Sharon, Jo ir Alice yra stilingiausių ir įdomiausių šiuolaikinių lindyhopo damų dešimtuke. Tam tikra prasme jos didktuoja madas (sveikinu visas lindyhoperes, kurios dabar skaito ir sako "nene"!:) iš kurgi tada atsirado superminiakai? iš kur pin-up įvaizdis? Tai Sharon ir Alice pavyzdingai nusitrumpino sijonus. Kas svarbiausia, jų stilius šokio aikštelėje niekada nebuvo vintažinis. Ir joms nereikia dėvėti senove dvelkiančių apdarų, kad atrodytų retro. Esu didelė jų gerbėja ir visom linkiu pasidairyti po swingfashionista, kai atrodo, kad nėra įkvėpimo gerai atrodyti! Thank you sweethearts for caring for the dancefloor fashion!

Sausis kaip metų sekmadienis

2010-01-10T10:35:00.000-08:00

Sausis yra kaip metų sekmadienis. Man sekmadienis visada yra trynimosi diena, kai specialiai nieko neveiki arba paskubomis darai tai, ką turėjai būti padaręs vakar. Sekmadienį reikia prastumti, nes per radiją nebegirdi guodžiančio džinglo "rytoj į darbą NEREIKIA". Ne dėl to reikia prastumti sekmadienį, kad greičiau ateitų ir praeitų primadienis, tikrai ne. Net jei kitą dieną nebūtų pirmadienio, sekmadienis vis tiek būtų toks pats. Nes žmonės gyvena ne po vieną. Taigi sausis yra metų sekmadienis, kurį reikia prastumti pergalvojant, išvyniojant ir pasveriant, perpilant, iš naujo surenkant, išbarškinant. Man patinka sausis ir dar labiau todėl, kad yra šaltis. Šaltyje lengviau būti užsidarius be išskirtinių užsidarymo ženklų. Žiūriu į ugnį, jau sapnavau pavasarį. Šarūno Barto Koridorius.

Naujųjų Metų sulaukusiems

2010-01-08T00:32:00.000-08:00

Keletą mėnesių nerašau, nes man turbūt žiema. Dabar daug skaitau kitų blog'us ir truputį manau, kad viskas rašoma, kopijuojama ir sukasi aplink tai, kas ant bangos. Man neįdomu rašyti apie tai, kas yra ant tos bangos, man labiau patinka galvoti, kokia bangos spalva, koks jos skonis, kada ateis pavasaris ir nutirps sniegas. ar vasario mėnesį važiuosim į nidą žiūrėti kaip horizonte bėga šernai, per kiek laiko atauga plaukai tiek, kad nesimatytų, kur eiti. man įdomu, kur gyvensiu po mėnesio ir kas nuvalo sniegą nuo traukinių bėgių tarp užsnigtų kaimų, man įdomu kaip atrodo maskva, man įdomu, kuris ivanauskaitės knygų personažas įkūnija kaušpėdą (kokia įdomi pavardė). daug kas įdomu. man įdomu, ką jūs galvojat apie tai ;)

Auksiniai rembrantai, paukščiai ir vyšnių žiedai

2009-10-01T04:45:00.000-07:00

Atleiskit, bet tikrai nemėgstu dekupažo. Negaliu pakęst servetėlinių gėlių ir visų tų dėžučių... Labiausiai dėl to, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių užsiėmimas. Jos prigamina nesuskaičiuojamą kiekį margumynų, kurių lietuviškuose namuose ir taip be saiko. Fę. Laukiu Jūsų mielų komentarų, kurie tai paneigtų...

Bet! Praėjusį savaitgalį Stokholmo blusturgyje radau apyrankę, kurios nuostabus spalvų derinys mane už rankos vedė į japonišką sodą, kur ant žydinčios vyšnios šakelių suposi žaliaplunksniai tulžiai. Ištirpau kaip sviestas keptuvėje ir čiupau apyrankę lauktuvių G.P., kuriai, kaip koks kavalierius, vis vežu papuošalus iš už jūrų – marių. Dabar turiu prisipažinti, kad šita septyniasdešimtųjų rytietiška medinė apyrankė su paukšteliais yra... servetėlių menas. Tik iš dešimto karto tai supratau, nes auksinis fonas ir milimetrine plunksnele nutapytos gėlės atrodo kaip piešiniai! Man ji patinka labiau nei bet kas dabar! Po storo nelygaus lako sluoksniu įkalintos gėlės ir paukščiai...

Kai pirmą kartą apsilankiau senuosiuose namuose pas Vaičiūnaites, man labai panašų įspūdį padarė auksiniais dažais ir portretais dekoruotos durys. Tada nedrįsau paklausti, kaip tokios tikslios sumažintos rembrantų kopijos galėjo ten atsirasti. Dar vienas atradimo džiaugsmas ir nusivylimas… kaip saldžios vynuogės su dideliais karčiais kauliukais.

Idealus rytas Chelsea

2009-09-23T04:21:00.000-07:00

Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:

O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra filmas.

Apie lindyhopo maratoną

2009-09-10T04:45:00.001-07:00

Jau keletą savaičių galvoje ūžia maratonas... negaliu sulaukti šeštadienio:

"Rugsėjo 12 d., 18 val., Lietuvių Liaudies kultūros centre startuoja pirmasis lindyhopo maratonas, nukelsiantis šokėjus ir renginio svečius į 1930-ųjų Niujorką. Šiuo simboliniu džiazo muzikos ir šokių maratonu Lindyhop.lt klubas skelbia naujų mokslo metų pradžią.

Kaip teigia Lindyhop.lt klubo entuziastai, idėja rengti lindyhopo maratoną sulaukė savo dienos. Šokių maratonas Didžiosios depresijos laikais (apie 1930 m.) JAV buvo populiari pramoga ir galimybė išlošti didelį prizą. Maratone galėjo dalyvauti tiek mėgėjai, tiek profesionalai, svarbu sumokėti simbolinį mokestį, ir laikytis iki paskutiniųjų.

Iš čia ir atsirado posakis: "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?". Žmonės veržėsi į maratonus ne tik dalyvauti, bet ir pasižiūrėti. Maratonai sutraukdavo minias smalsuolių, nes renginio metu vykdavo profesionalių šokėjų, cirko ir teatro artistų pasirodymai, grodavo orkestras ir vykdavo kitų puikių pramogų, kurių buvo ištroškusi ekonominės depresijos prislėgta visuomenė.

Rugsėjo 12 d., pačiame maratono įkarštyje, rafinuotumo ir muzikos elegancijos ištroškusius šokėjus pakerės auksinės Ellos Fitzgerald melodijos, kurias atliks Kristina Žaldokaitė, Andrej Polevikov, Denis Murašov ir Andrius Kairys.

Maratono metu dalyviai ir žiūrovai išgirs ir gatvės svingo ansamblį Rhythm Junkies. Tai visų pažįstami džiazuojantys lindyhoperiai ir jų draugai, grojantys savo bei lindyhoperių malonumui. Šeštadienį iš senamiesčio gatvelių susirinkęs ansamblis paryčiais gros pašėlusį svingą ir širdį draskantį bliuzą.

Kad maratono naktis neprailgtų, renginio dalyviai ir svečiai čia pat galės užkąsti, atsigaivinti sultimis ir kava. Poilsiui bei įspūdžių aptarimui bus įrengtas ramybės kampas.

Maratonas tęsis tol, kol šokių aikštelėje liks viena nugalėtojų pora. Jiem atiteks Maratono Bankas ir simbolinės pirmojo „Lindyhopo MARATONO“ taurės.

“Miegok arba šok“ teigia ryžtingai nusiteikę lindyhoperiai, kviesdami kiekvieną tapti istorinio įvykio liudininkais.

Daugiau informacijos www.lindyhop.lt."

Auksiniai veidai iš afrikietės rankų

2009-09-04T06:57:00.001-07:00

Pasakojau keletą kartų šitą istoriją. Pamačiau šiuos veidus ir negalėjau pamiršti. Nesitikėjau, kad taip gali būti, bet radau juos tarp daugybės kitų afrikietiškų auskarų prie Apollo treatro, kur Billie Holliday dainavo prieš 60 metų. Ir gavau tai, ko nesitikėjau rasti, ten, kur jie ir turėjo būti :) Tik pardavėja afrikietė nekalbėjo angliškai...

p.s. prie progos peržvelkit dar vieno jazzo fotografo portfoglio.

Black nr. 1 (II) arba du nauji meno vyrai

2009-09-03T03:25:00.000-07:00

Kažkada žadėjau rašliavos apie juodą spalvą tęsinį. Kaip pasakė mano draugė vakar: "juoda - tai ne spalva, o požiūris arba net gyvenimo būdas." Labai greiti mes tai, kas užima didžiąją dalį mūsų dienų ir minčių, vadinti gyvenimo būdu... Bet ne filosofuoti čia ruošiuosi, o pristatyti Jums savo radinį. Jo vardas Johnny Cash. Tikriausiai nereikia pristatinėti šito jail folko banditėlio juodais drabužiais? Paklausit, kuo kietas Cashas? O gi tuo, kad visais laikais buvo ištikimas savo stiliui ir liaudžiai į akis drąsiai rėžė tai, ką apie ką kiti bijojo pagalvot. Johnny buvo nuoširdžiai abejingas ir natūralus, todėl man ir patinka. Bet jo pažinimas man prasidėjo tik per mėnuo juodaragį (kaip simboliškai juoda tatai yra...). Zarasų užkaboryje radau jo autobiografiją ir negalėjau jos ten palikti, nes iš viršelio žvelgė jis štai taip:

Cashas buvo Elvio priešingybė ir nevengė pastarojo pakomentuot tiek knygoje, tiek čia.

Kitas, šiek tiek anksčiau atrastas meno vyras, fotografas - Elliot Erwitt. Tikriausiai jis toks pat žinomas kaip Coco arba C. Bepburn, bet man jis buvo atradimas. Ypač del to, kad sustiprino vidinę šypseną keliančius prisiminimus ir time-travelling jausmą.

Damasko plienas iš sendaikčių

2009-08-14T00:19:00.000-07:00

Niujorkas vis dėlto paliko įspaudą ir vienokiais ar kitokiais pavidalais kasdien kelia reminiscencijas. Pradedant Harlemo vaizdais ir baigiant sendaikčių turgumis (kažkoks keistas žodis). Bevaikštant tarp kilometrinių stalų su viso pasaulio juvelyrika, daug kartų pagalvojau, iš kur sukaupiami tokie lobiai. Prieš kelionę Vilniaus Tauro kalno sendaikčiuose buvau įgijus nuostabią vėduoklės formos sagę, kurios rytietiška kilmė švietė iš toli. Taigi tuose niujoko turguose mačiau daug panašių dirbinių, kurių pardavėja nenorom prasitarė, kad čia ispaniški papuošalai iš Toledo, gaminami damaskietiškai juodinant ir graviruojant plieną. Deja, tą sagę labai greitai pamečiau, bet dabar bent žinau, kad ir į Vilnių kažkokiais keliais tokie juvelyrikos pavyzdžiai patenka.

The Cangelosi Cards tyrumas

2009-08-13T06:54:00.000-07:00

Mūsų NewYorkietiškas atradimas, The Cangelosi Cards šiandien jau bus Vilniuj! Truputį sunku patikėti, bet labai smagu ir labai laukiu jų. Dar būdami NY, po Frankie95 festo lankėmės keliuose koncertuose ir kiekvieną kartą ištikdavo tas pats „nežinau, kur esu“ jausmas. Ko gero labiausiai įsiminė vėlus vakaras Telephone bar. Su sąlyga, kad po 5 bemiegių naktų per festivalį ir sėdėjimo ant US centrinio pašto laiptų buvom gerokai išsieikvoję ir persisunkę įspūdžiais, savo pajautrinta vaizduotę gavom pamaloninti dar keletą naktų. Priėję legendinį Telephone barą East Village rajone neabejojom, kad tai ta vieta. Iš tolo švietė raudonomis angliškomis telefono būdelių pusėmis apkaltas fasadas. Užėję į vidų neradom koncerto ir prie baro paklausėm „kas čia yra?“. Tada mus palydėjo į mezginiuotomis užuolaidomis įslaptintą tamsų kambarį, pulsuojantį speakeasy nuotaikomis. Žmonių daug. Tiesiog tiek, kiek tilpo 5 staliukų patalpoje, papuoštoje senoviniais paveikslais ir masyvių rėmų veidrodžiais, nesimetriškai laužiančiais erdvę. Kai iš gatvės patekom į tą keistą muzikos celę, buvom dar įsimagnetinę ir kurį laiką net kvėpuoti stengėmės kuo tyliau, kad neišblaškytume mistiškai tylios muzikos proceso. Vėliau kažkas įsišnekėjo, kažkas užmigo, kažkas šoko bliuzą. O iš tos keistos telefono būdelės išėjau dar nesibaigus muzikai, nes norėjosi išsinešti ją ausyse ir rūbuose. Tokie man pasirodė The Cangelosi Cards, autentiški ir tyri iki negalėjimo. Paklausykit čia, gal patiks. Daugiau info apie juos įdėta čia.

New York dienoraštis, 1 diena

2009-08-03T00:02:00.000-07:00

...nors nuo keliones į NY praėjo šiek tiek laiko, neseniai radau pirmos dienos dienoraštį, kurį dedu čia, nes manau kam nors gali būt įdomūs įspūdžiai ir t.t.

"po vienos paros New Yorke atrodo, kad čia esu jau seniai ir kad šito miesto neįmanoma išeksplorinti. galvoje sukasi tiek daug sakinių nuotrupų bet atrodo, kad nieko iš tikrųjų negirdėjau, o tik mačiau. kai rytas prasidėjo juodžių šūkavimais (you fucked up nigga! gaila nemačiau kaip jis atrodė), melancholišku lietumi ir pro apmusijusį viešbučio stogą blankiai apšviestu synth sumuštiniu, viskas taip ir nenustojo suktis. dabar gulėdama romantiškame namų kambaryje ant mažytės ir minkštos lovos žiūriu į saulinės geltonos ir oranžinės sienų sankirtą (nuteikia nuostabiai, džiaugiuosi, kad neenergiztuoja bent dabar), galvoju, kad čia mes esam visi tik lašelis jūroj. times square man atrodė begalinis, ta masinė spūstis neprasminga ir varginanti, bet tik tokiom minutėm suprantu, ką iš tikrųjų labiausiai mėgstu. mėgstu patirti tokį supratimą būdama kur nors tikrai toli. tiesą sakant triukšmo pro langą dabar, apie dešimtą pm yra tiek, kiek ir vokiečių gatvej savaitgalį tokiu metu, šiltu oru. apie šiltą orą. kai stovi su suknele virš nesibaigiančių ir gilių kaip bedugnė grotuotų ventiliacijos angų, pravažiuojantis metro traukinys tikrai sukelia šilto požemio oro gūsį, kuris pakelia drabužius kaip tai merlin kadaise nutiko. toks jausmas, kad mes čia atvykom patikrinti mitų ir legendų. ir kiekvieną minutę patikrinam: apie svetingumą, paslaugumą, tam tikro pobūdžio saugumą (tikriausiai papasakosiu apie tai veliau, kai daugiau nuotykių bus). dabar iš kiemo sugrįžę mano sugyventiniai pasiūlė kartu eit pažiūrėt "geto teliko", suprask gatvės gyvenimo. mitas, kad NY nerūkoma, spanish Harleme viskas vyksta natūraliai. natūraliai vyksta ir tai, kad siandien mums vis dar susimaishiusi diena su naktim ir šiek tiek suzombėję... bet mums sekasi, nes vieni gyvenam nuostabiam viešbuty, nedideliam aukštutinio harlemo name, kuriam tikrai prieš kažkiek metų buvo butai juodukų arba ispanų ir čia virė šiek tiek tikro gyvenimo. šitam kišeniniam indėniškais kilimais išklotam kambary po lempos laideliu, kabančiu nuo lubų, nusprendžiau, kad niujorke nėra žemės, nes ten, kur turėtų būti kažkiek žemės, yra metro ir požeminės aikštelės, ir tos neaišku kur vedančios ventiliacinės angos... o ant tos pakabintos gatvių dangos slankioja žmonės, kuriems nelabai svarbu kur kojos neša ir akys veda. užteks medituoti, einu su šeima į gatvę pasėdėti."

tokiais paveikslais buvo papuoštos mūsų namų sienos... visiškas kosmosas :)

bus daugiau...

Herrängo muzikinis kosmosas

2009-07-30T12:20:00.000-07:00

Kaip ir sakiau, keletas iliustracijų. Čia Milda, Meschyia ir Mia traukia "sugimimodiena" Mixui. Toliau jam'ų akimirkos... enjoyed...

Pasiskolinau keletą foto iš Emilijos (linkėjimai miegančiai gražuolei:)

Gotham + Avalon = Herräng*

2009-07-28T06:58:00.000-07:00

Liepos mėnesį Herrängo šokių stovykloje (Herrang Dance Camp) gyvavęs Lindyhop.lt klubas su gaiviais pajūrio vėjais ir naujomis idėjomis vėl skrieja į Vilnių, kad su dar didesniu džiaugsmu pradėtų ruoštis artėjančiam pamokų sezonui.

Tradicija tapusioje lietuvių stovyklavietėje, simboliškai vadinamoje Vilnius street, šiemet, kaip ir pernai, netilo tapo batų kaukšėjimas ir ūžė įvairaus (ne)rimtumo pokalbiai, tačiau nė vienas užsukęs į Vilnius Street nepaneigs, kad įsimintiniausias HDC'09 reiškinys buvo MUZIKA. Iš visų pasaulio užkampių susirinkę džiazo muzikantai sukėlė perversmą. Ne tik grojantys, bet ir besiklausantys ne vieną vakaro susirinkimą iškeitė į improvizuotus koncertus, vykstančius tarp palapinių ir uodų. O šokių salėms gerokai ištuštėjus visi, kas su instrumentais, rinkosi Bar Bedlam. Net ir dabar klausant "After You've Gone" ar "St. Louis Blues" kūnu nubėga šiurpuliukai, o išgirdus "My Blue Heaven" prisimena savyje paskendusių ir gal jau kažkiek tansliuojančių Tomo, Mindaugo, Andy, Logginso, Mimi veidai, mėlynai, geltonai ir raudonai nuspalvinti baro vitražų. Nė karto neskaičiavau, bet įvairiais instrumentais grojančių lindyhoperių stovykloje nuolat būdavo visas tas dvi savaites. Gal ir ne kartu, bet grojo: 6 gitaros, 4 trimitai, wahsboardas (iš viso buvo 3 vnt.) ir solinukas, 2 bandžos, 2 ukulėlės (uGai :), 4 klarnetai, 3 trombonai, kontrabosas, akordeonas (2 vnt.), 2 smuikai, pianinas, mandolina, kazoo (prisimenu nerišliai). Jaučiu tikrai keleta veikėjų praleidau, bet ir be jų orkestras atrodo galingai. Visą šitą profesionalų ir pradedančiųjų orkestrą sustiprino charizmatiškoji New Orleano gatvių giesmininkė Meschyia Lake (ex "The Loose Marbles", dabar "Too Dumb To Die"), nežemiškoji būtybė Tamar Korn (iš "The Cangelosi Cards"), Mimi Terris, Mia Goldsmith ir Milda, mūsų gatvės pasididžiavimas ir „Rhythm Junkies“ balsas.

Herrange visada turi būti gyvas, nes atrodo, kad kiekvieną akimirką vyksta dalykai, kurie gali niekada nepasikartoti. Nuo to pastovaus gyvumo įvykiai tampa dar ypatingesni, kol pradedi nebesuprasti kur realybė, o kur sapnas. Kai paryčiais girgždančiu dviračiu skrieji namo pro kvepiančias liepas ir eidamas į virtuve vos ne lipi kuosoms ant uodegų, supranti, koks nerealus (toks, kokio nebūna niekur kitur) yra herrangas. Ir šitoj suaugusių žmonių žaidimų aikštelėj gali daryti ką nori, kol tai netrukdo kitiems žaidžiantiems šalia. Vieniem herrangas yra marios muzikos ir improvizuotas tatuiruočių salonas, kitiems jūra, vėjas ir įkvepiančios pamokos, dar kitiems - metų įvykis, kur susitinki draugus ir atsisveikindamas jau lauki kitų metų, kai sugrįžęs vėl juoksies iš švediškų Lennarto juokų, gersi arbatą iš to paties puodelio, avėsi tuos pačius batus ir gersi žalias 9-erias prie Reception.

Kol kas tiek, bus daugiau. Ir iliustracijų

*Vienas Meschyios muzikantas, belgas, jo vardo taip ir nesužinojau, sakė, kad yra iš Gothamo miesto. Kaip tyčia tą vakarą buvo penktadieninis superherojų sąskrydis. Tuo tarpu kitas, graikijoj užaugęs prancūzas Loran pareiškė, kad jis iš Avalono (taip vadinasi vienas jazzo gabalas, kurį bernai dažnai grojo HDC). Avalonas pats savaime yra mitologinė sala, kurią mielai prisiečiau kito penktadienio vakarėlio temai - Mitai ir Legendos.

Dažytojo botai

2009-07-07T10:48:00.000-07:00

Ruošiuosi Herrangui... Ten visada prireikia guminių batų, o tie, kuriuos paskubomis įgijau, kad galėčiau per lietų pareiti namo, man nepatiko. Jie prašyte prašėsi aptėškiami dažais. Kaip tik turėjau užsilikusio elektric spalvos aerozolinio ir sidabrinio purškalo. Dar šiek tiek ugninės orandžinės aliejinių dažų, kuriais dažėm radiatorių sesės kambary. Rezultatas štai maždaug toks gavosi (tikrosios spalvos nelabai fotogeniškos...). Fone išpuoselėtas mamos gelių darželis, o pirmam plane Viktorijos pomidoras.

Keliausiu taip...

2009-07-06T13:02:00.007-07:00

Ilgas atostogų savaitgalis davė daug džiaugsmo ir atradimų. Kaip pvz nuodingi peraugę krapai (aka sosnovskio barščiai), svajonės apie medžio namelius, žemuogių arbata ir nuostabus lagaminas...

...kurį iš Paukštynės vežuosi į Herrangą. Be to, važinėjom dviračiais po mėlynių, velnių, liepų ir gyvačių mišką.

...

Mano Keds istorija

2009-07-03T01:16:00.000-07:00

Vakar eidama namo pagalvojau, kad jei jau esi “su visais” ir turi blogą, gerai būtų ir nuolat jį blog‘inti. (Dabar pagalvojau dar ir tai, kad neatsimenu, kaip vakar parėjau namo po d.d., tai bent automatika...) Taip pat pagalvojau, kad anksčiau prirašydavau daug ir ilgų pasvaičiojimų, o dabar noriu tiesiog išliet vieną kitą mintį arba įmest kokią nuotrauką, kompe užsigulėjusią. Arba kokiu nors savo fanatizmu pasidalint. Kad ir pvz mano Keds batų pomėgis, kuris prasidėjo kai dar tokių LT nebuvo visai ir tik iš amerikės kažkokiais kreivais keliais panašus apavas iki manęs atkeliavo. Tų pirmykščių baltų teniso batelių padas buvo toks plonas, kad jausdavai kiekvieną akmenuką. Dėl to man ir patikdavo.

Vaikščiojimas basomis man yra šventas dalykas, nors ir turiu saugoti lindyhopui reikalingas pėdas... Truputį gal nukrypsiu su pasakojimais, ant kokio paviršiaus labiausiai mėgstu vaikščioti basomis. Atsimenat sode būdavo tokie guminiai takeliai tarp lysvių? Tai va jie gerai įkaitę būdavo, nes juodi ir jei palydavo, tai vanduo balose būdavo šiltas ir į jas lipdavau. Dar smagu yra rytais šaltas ir drėgnas jūros smėlis arba šiltas (vakaro šilumos) akmenuotas asfaltas. Ir žarijos! Blogiausio paviršiaus konkursą laimi ežero dumblas ir sraigių kiautai. Arba dar ražienos, kurios net sportbačių padus įveikia.

Taigi, grįžtant prie Keds, noriu pasakyti, kad šitie klasikiniai sportbačiai yra tikras džiaugsmas. Truputi paverčiau (iš čia) apie juos:

Keds sportbačiai – tai klasikinis stilius, autentika, patogumas ir kokybė. 1916 m. juos pradėjo gaminti U.S. Rubber Company (aka Uniroyal). Pirmiausiai buvo nuspręsta batelius pavadinti Peds (gal Fliakio džiaugsmui :D), kas reikštų „pėdą“ lotyniškai, tačiau šis pavadinimas jau buvo užregistruotas kitur, todėl pasirinktas artimiausias pavadinimas – Keds. 1917 m. pirmieji medžiaginiai sportinukai „sneakers" buvo pristatyti liaudžiai. Sneaker angliškai reiškia sėlinimą be garso. H. N. McKinney taip pavadino kedsus, nes jų guminiai padai neskleidžia jokio garso žengiant bet kokiu paviršiumi.

(Legenda sako, kad batai buvo populiarūs jaunimo tarpe, su sąlyga, kad būdavo lengva išsėlinti iš namų su draugeliais nesukeliant tėvų – g.). Beje, dabartiniai šokių sportbačiai, vadinami sneaker‘iais, yra Keds‘ų giminaičiai. Keds bateliai labai greitai populiarėjo ir buvo kopijuojami. Dabar jų yra visokiausių, bet man labiausiai patinka Champion Classic. Juos pirma kartą pamačiau Herrange, nes visos nuostabios šokėjos juos turėjo ir visokių spalvų! Taigi su sąlyga, kad esu batų pirkimo internetu frykas (nes dažniausiai jie man kokiu nors būdu netinka), prasidėjo Keds paieškos. Ilga tai buvo istorija su geru rezultatu niujorke. Išvada: šitie batai yra žiauriai geri ir šokiams, ir gyvenimui. Ir esu įsitikinus, kad su jais Hellzapoppin' šoko Frankie Manningas. Hau.

Vandalai su sandalais

2009-07-02T07:10:00.000-07:00

Gal iš tiesų vandalai nebuvo tie, kurie išrado sandalus, bet čia viskas dėl rimo. Sandalai (jau vien pats žodis) yra vienas iš tų vasaros simbolių, reiškiančių šiltas naktis, keliones, jūras, basas kojas (!), šiltus akmenis, pėdsakus ir t.t.. Graikai ir egiptiečiai dėvėjo sandalus ir turbūt neįsivaizdavo kitokių batų. Sandalai gi ir yra tik papildomas padas, kad basos pėdos nesitrintų į akmenis. Dar sandalai yra odė tobuloms moters pėdoms (tiesiogine ir perkeltine prasme). O gal dar sandalai yra kažkuo susiję su sandalmedžiu? Beje, gal kad žino, kokie buvo "lietuviški" sandalai prieš 1000 metų? Daug klausimų, mažai laiko. Einu minti savo auksinių sandalų. Labiau norėčiau tokių kaip žr. pav.

Billie Holliday šuo

2009-06-30T23:15:00.000-07:00

Pastarąjį metą daug skaičiau apie Billie Holliday (aka Lady Day arba tiesiog Lady). Šios išskirtinės damos gyvenimo filosofija "viskas arba nieko" jai vis padėdavo įsipainioti į begales liūdnų atsitikimų. Ir kiek vyrų ar kailinių ji bebūtų pakeitus, su Billie visada buvo jos mylimi šunys. Pavyko rasti nuotrauką, kur Lady ruošiasi koncertui Downbeat klube, NY, 1946(?), ir pozuoja su savo ištikimuoju Mister (čia garsiojo jazzo fotografo William P. Gottlieb nuotrauka). Apie Billie galėčiau kalbėti valandas, bet kol kas tiek...

p.s. daugiau foto ir info yra čia.

Woodstock on my mind

2009-06-11T23:02:00.001-07:00

Grįžus po kelionės ant desktopo pasidėjau šį plakatą. Niekada anksčiau jo nebuvau mačius, kad ir kiek buvo prisvaigta apie hipių laikus ir open-air'us, kurių svaigimo metais buvo vienas arba du per vasarą. O šitas plakatas atspindi esmę.
p.s. gal vėl pradėsiu dažniau parašyt čia..
p.p.s. ir gal reikės įvesti blogo tradiciją dviem kalbom o_O

Savaitgalį Vilniuje – pavasarinė lindyhoperių fiesta

2009-03-20T02:24:00.000-07:00

Šį savaitgalį, kovo 20–22 dienomis, Vilniuje šurmuliuos jau ketvirtą kartą vyksianti didžiausia Lietuvos lindyhoperių šventė – Harlem’09. Pasak tikrų svingo eros fanų, šokti gali kiekvienas, o artėjantis pavasarinis savaitgalis bus kaip tik puiki proga ne tik stebėti ir seilę varvinti, bet ir patiems pabandyti judėti taip kaip ketvirtajame dešimtmetyje Harleme šėlo nutrūktgalviais laikyti niujorkiečiai.

Nuo penktadienio iki pat vėlyvo sekmadienio – Lindyhopo, Autentiško džiazo, Čarlstono, Tepo, Bliuzo bei pritrenkiančių triukų šįkart netrūks nei sostinės klubuose, nei šokių aikštelėse, nei miesto gatvėse. Į tris dienas truksiančią šventę organizatoriai, klubo Lindyhop.lt nariai, šiemet taip pat pakvietė vienus žymiausių pasaulyje Lindyhopo meistrų, svingomanija užkrėsti galinčių kiekvieną.

Iš Lindyhopo tėvynės Jungtinių Amerikos Valstijų atvyks daugybės tarptautinių šokių konkursų nugalėtojas Kevinas St.Laurentas, unikaliais ir tik jai būdingais judesiais išsiskirianti Emily Jo Hoffberg bei viena talentingiausių naujosios kartos Tapo šokėjų Josette Wiggan. O iš antrosios Lindyhopo tėvynės Švedijos, kurioje 9 dešimtmetyje šis šokis ir atgimė, laukiama legendinės trupės Harlem Hot Shots narių, svingo šokių studijos „Chicago“ mokytojų Sakariaso Larssono ir Jenny Deurell bei šmaikščiojo Europos Lindyhopo ambasadoriaus Lennarto Westerlundo.

Nedalyvaujantys Harlem'09 pamokose, pasak lindyhoperių, būtinai turi pasilepinti bent jau popamokine Harlemo veikla.

Kovo 20d., penktadienį, 20 val. Kristinoss šokių namuose – „apšilimo“ vakarėlis, kurio metu gyvai gros „Rhythm Junkies“, o Lindyhop.lt trupė su jais atliks eksperimentinį gyvą šou. Kovo 21d., šeštadienį, 20 val. muzikos klube „Tamsta“ – specialus projektas Ella Fitzgerald Tunes bei „Club Vilnius Hot“. Vakarėlių metu vyks Lindyhopo bei Solo džiazo konkursai, pasirodys užsienio žvaigždės.

Kovo 22d., sekmadienį, 17:30 val. pirmasis pavasarinis Lindyhopo maratonas, Vilniaus senamiestį tradiciškai pripildantis gatvėse improvizuojančiais šokėjais. Lindyhopo maratono metu bus filmuojamas Shim Shamas – viena garsiausių legendinio Lindyhopo mokytojo Frankie Manningo išpopuliarintų cheoreografijų. Šiemet jam sukanka 95–eri, tad viso pasaulio lindyhoperiai dovanoja bendrą Shim Sham projektą.

Kaip atrodo Shim Shamas, galima pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=v319LdrAksY&feature=related

Lindyhopo pavasarinę fiestą užbaigs Lennarto Westerlundo paskaita apie svingo eros kultūrą ir afroamerikiečių indėlį į ją, kuri vyks Kristinoss šokių namuose sekmadienį 20 val. Laukiami visi! Tiek šokantys, tiek besidomintys svingo era. Tiesiog visi, kurie nori sužinoti daugiau bei susitikti su Lennartu Westerlundu, žmogumi, kuris 9 - ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuvyko į Niujorką ir suradęs senuosius lindyhopo šokėjus Albert Minns bei Frankie Manning, tikrąja to žodžio prasme parsivežė lindyhopą į Europą. Po paskaitos – dar vienas pašėlęs vakarėlis.

Ateik ir pamatysi, ko nematęs!

daugiau info: www.lindyhop.lt; www.harlem.lt.

Hip Hat arba tiesiog skrybėlės

2009-02-21T06:47:00.000-08:00

Pavasarėjantis vėjas man visada primena nupūstas skrybėles. Jeigu kas mate, kai kurios geros skrybėlės turi virvutes su sagute. Tos virvutės būna paslėptos už juostos, kol neprireikia vėjuotą dieną tos virvutės prisisegti prie švarko atlapo. Manau ta sagutė galėjo būti segama į tą dekoratyvinę kilpą klasikinio vyriško švarko atlape. Bet tai juk smulkmenos… Skrybėlės apskritai, jei tinka, yra nuostabus daiktas. Senelis taip ir liko ištikimas skrybėlei visais laikais. Juk elegantiškam ir inteligentiškam vyrui nepridera vaikščiot “vienplaukiam”. Čia grynai jo žodžiais tariant! Labai gerai atsimenu, kaip jeigu eidavom kur nors kartu, jis nukeldavo skrybėlę besisveikindamas. Žavūs tie “smetoniški” skrybėlių dėvėjimo papročiai. Ir, jei neklystu, nukelti priderėdavo tik skrybėlę, kepurės – ne. Dar buvo galima tiesiog pridėti dešinę ranką prie brylio besisveikinant ir linktelėti.

Iš tiesų turputį ieškojau apie skrybėlių dėvėjimo papročius apskritai ir proporcijas. Daug visko galima perskaityti čia. Vieną mažą straipsniuką apie tai, kaip užsidėti skrybėlę truputį paverčiau. Labai “pamokantis”:

Skrybėlės negalima užsismaukti žemai ant kaktos ar tiesiog užsivožti ant pakaušio. Juk tai kaliausių stilius! Skrybėlę reikia dėvėti ant tiesiai arba ant šono. Kaip ją užsidėti?
Stovėdami priešais veidrodį galvą laikykite tiesiai. Kaire ranka paimkite skrybėlę už brylio priekio, o dešine, už nugarinės pusės.
Užsidėkite skrybėlę ant galvos abiem rankom. Dėkitės skrybėlę taip, kad neprispaustumėt kirpčiukų (priešingu atveju ir atrodysite kaip kaliausė – g.p.) Vidinis skrybėlės kraštas turi liestis prie kaktos.
Lengvais judesiais (patempdami pirmyn ir atgal) užsimaukite skrybėlę, kad ji būtų prigludus.
Pilnaveidžiams rekomenduojama skrybėlę pakreipti į kurį nors šoną link ausies (man tai visada gražu, kai skrybėlė tarsi ne specialiai pasmukus ant šono – g.p.).

Apie fotografiją: "Walker Roberts, 12, Henry Campbell, 14, and Morris Jackson, 13, show off their new "zoot suits" - tuxedos looted from a formalwear shop during the Harlem riot of August 1943."

Kas po to atsitiko Pjero...

2009-02-15T06:15:00.000-08:00

Tęsinys. Istorijos pradžia čia.

hehehe... Pierrot niekada nepasikeis

1930

2009-02-15T05:46:00.000-08:00

Didžiosios depresijos

Kai 1929-ųjų spalį žlugo Wall Streetas ir apsivertė daugelio Amerikiečių gyvenimai, į mados pasaulį taip pat atėjo ryškios permainos. Neverta nė sakyti, kad anų laikų ekonominė situacija kur kas staigiau ir nuožmiau palietė žmonių kasdienybę, negu tai galėtų nutikti dabar, tačiau pop-laikraščiai ir žurnalai jau dabar pamėgo lyginti Didžiosios depresijos ir dabartinės ekonom-krizės poveikį žmogaus buičiai, aplinkai ir visam kam...

Pirmas vs antras kartas

Faktas, kad anais laikais moterys ieškojo moteriškumo išraiškos taip, kaip tik galėjo. Ir auksas pelenuose žibėjo, kaip sakant, visom prasmėm. Ryškiai raudonos lūpos, lengvos garbanos ir satino suknelės tada buvo drąsūs bandymai suteikti bent dalelę holivudinio spindesio savo kasdienybei, o dabar yra mada. Tikrai nesiginčysiu, kad raudonos lūpos irgi buvo mados reikalas, bet vis dėlto 30-ųjų gražuolės iš nuotraukų žvelgia 100 kartų paslaptingiau ir 1000 kartų labiau gundančiai...

Sugrįžtuvės

Vadinamasis “Retro” stilius tapo ypač madingas prieš porą metų ir, kaip man atrodo, jau perkopęs populiarumo viršūnę po truputi pereina į klasikinį minimalizmą su sąlyga, kad didžiosios Depresijos ir II pasaulinio karo tematika tampa mėgstamiausiu maketingistų arkliuku.

Dienos naujiena - taupumas

Pavyzdžiui šiandien garsiame lietuvių verslininkystės žurnale skaičiau tikrai ironišką straipsnelį apie karo metais populiarius buities tobulinimo būdus, dabar tapusius madingais rankdarbiais... Juk šiaip jau neturime laiko virti muilą? O aš rimtai slapta pasvajoju, kad būtų galima gyventi vien iš natūrinių mainų. Na, bet tam tikra prasme. Arba, kad galima taupyti įdomiai, taip, kaip sugalvodavo mamos. Pvz.: pasitrumpinti sijoną ir pasiūti tokį patį tik mažytį sijonėlį savo mergytei. Yra begalė būdų kurti savo kasdienybę, reikia tik netingėti.

Stilingieji 30-ieji

Kadangi visas internetas pilnas lyginamųjų straipsnių, visai čia nerašysiu, kuo aktuali “depresijos” laikų mada. Tiesiog peržvelgsiu, kas žavingo ir įdomaus buvo 1930-ųjų madoje.

Trisdeštuosius galima laikyti riba, nuo kurios buvo nustumtas berniukišas moterų stilius. “Flappers” įvaizdžio ikonos aktorės Louise Brooks era baigėsi ir į sceną išėjo moteriškumas, vilnijantis gundančiomis šilko sukniomis, ryškiomis juosmens ir iškiliomis krūtinės linijomis, seksualiais aukštakulniais ir dailiais raudonais nagais.

Madą diktavo tokios kino deivės kaip Marlene Dietrich ir Ginger Rogers, tačiau prabanga ir spindesys buvo paliktas vakarui. Dienomis ir pasiturinčios damos ėmė vilkėti paprastesnius drabužius, kostiumėlius pasiūtus iš vyriškiems kostiumams būdingų audinių. Griežti ir paprasti drabužiai moterims suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Moteriški kostiumėliai, kaip ir vyriški kostiumai, pabrėžė liemenį, šiek tiek platino pečius.

Kasdienybė nebuvo blanki, nes dieninės suknelės buvo siuvamos iš spalvotų ir raštuotų audinių, taip kompensuojant modelių paprastumą.
Tiek moterys, tiek vyrai dėvėjo skrybėles. Madingos spalvos buvo šviesiai ir tamsiai pilka, ruda, žalia ir alyvinė. Ryškios ir neįprastos spalvos buvo paliktos gangsterių zoot-suit'ams. :)

Be to, kasdienius drabužius pradėta siūti iš medvilnės, kuri iki tol laikyta darbo drabužių audiniu (pvz: džinsai) ir damos įsliuogė į kelnes (Garçon stilius) ir pasirodė ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Tam, žinoma, “toną davė” Hollywoodas...

Daugiau apie 1930 galima paskaityti čia ir čia.

Cirko princesės II

2009-02-11T06:05:00.000-08:00

Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu miuziklus, bet vieną gražų žiemos vakarą išgirdau ištrauką iš filmo-miuziklo ir niekaip negaliu pamiršt. Misterio X arija iš "Mister X" (1958). Nuostabi muzika, rusų kalba. Ten buvo ir cirko princesė :) Beje, būtent rusų cirkas garsėjo profesionaliausiais bebaimiais akrobatais.

Cirko princesės I

2009-02-10T07:34:00.000-08:00

Cirkas yra nuostabus makabriškas vyksmas. Cirke reikia būti arba nebūti, kitaip jis neliečia. Eilinį kartą skraidydama erdvėse radau šią nuotrauką, prie kurios nebuvo parašyta visiškai nieko. Jos žvilgsnis veikia kaip pilnatis... o dar tas botagėlis?

Daug visko apie cirką galima perskaityti čia.

Maybe it's time to get ready?

2009-01-22T12:53:00.000-08:00

Stepping stone blues

2008-12-31T05:27:00.000-08:00

Šiandien paskutinė metų diena, kuri atrodo visiškai kaip bet kuri kita diena,bet užskaitau šiuos metus kaip vienus nuostabiausių iki šiol dėl šių priežasčių:

daug ir pašėlusiai šokta;
karštai mylėta;
išgerta nemažai "velnio lašų";
būta bliuzo;
nuveikta daug darbų;
nelabai sėkmingai bet pasiutėliškai išsisukta nuo moxlų;
nepaisant to, subręsta šiek tiek daugiau negu iki šiol;
sugaudyta nemažai vėjo į kišenes;
daug pripilstyta iš tuščio į kiaurą.

Lediniai apatiniai

2008-12-30T02:05:00.000-08:00

Žvalgydamasi po interneto platybes radau labai charakteringą foto ir prisiminiau keletą istorijų apie apatinius. Taip, tai yra mano mėgstama tema...

Papasakosiu vieną trumpą nuotykį, iš kurio su mamute (taip taip, taip močiutę vadindavau) kažkada baisiai prisijuokėm. Tą jos vaikystėj matytą pokštą prisimenu kiekvieną kartą kai matau kur nors ant virvių išdžiaustytus baltinius (nemėgstu šio žodžio, nes asocijuojasi su kalkėmis, nuo kurių būna delnai sausi kaip popieriniai). Tai va.

Jų šeima gyveno Šiauliuose, name iš kelių butų. Kaimynų kažkokia boba vis išsidžiaudavo savo apatinius. Žiemą - vasarą kabėdavo tie nešvieži vienodi parašiutai po visą kiemą ant virvių. Vieną dieną kažkas tiesiog neapsikentė ir didelėmis žirklėmis iškarpė visiem pantalonam klynus. Manau tikrai nemaža pirtis buvo užkurta dėl tokio stambaus mąsto turto išniekinimo anais džentelmenų laikais. [Galiu įsivaizduoti prosenelį lekiantį per kiemą su didžiulėmis žirklėmis ir ant grandinėlės tabaluojančiu monokliu:D]

Kitą kartą girdėjau, kad skalbinius sveika džiauti lauke per šalčius, nes taip jie prisigeria gaivaus lauko kvapo. Tik reikia atsargiai nešti į kambarį, kad nenulūžtų suledėjusi marškinių rankovė.

For the push away the blues...

2008-12-23T05:26:00.000-08:00

And the song was born...

2008-12-22T06:15:00.000-08:00

po geriausio šių dienų savaitgalio su lindyhoperiais jaučiuosi taip, lyg bučiau buvus kažkur labai toli...

Vintage Winter Night'08...

2008-12-18T07:16:00.000-08:00

Šiandien visą dieną tiesiog norėjau patek į tokią fiestą...

Ladies and gentlemen! Champagne!

2008-12-07T08:19:00.000-08:00

Aš mėgstu šampaną! - pagalvojau klausydama nostalgiško skambesio STIPRIAI KITAIP dainos. Šampanas man primena mokyklos geruosius laikus (per išleistuves Žemaitienė sakė: "negerkit šampano, nes susipins kojos" ar kažkaip panašiai). Bet aš manau, kad artėjant naujųjų metų šventimui, kuris neatsiejamas nuo šampano gėrimo, galima sau leisti šiek tiek burbuliukų... Net Sovetskoje šampanas man atrodo elegantiškas ir žymiai skanesnis už kvepalais atsiduodantį Bosca. Gal ir krištolinių šampano taurių subtilumas išlaiko šampano paslaptį. Pierrot non change pas...

remix vintage

2008-12-01T07:38:00.000-08:00

ir dar aš negaliu atitraukt akių nuo remix

nekomentuosiu šį kartą...

kepurė žiemai

2008-11-24T10:31:00.000-08:00

Noriu papasakot, kad mama mezga nuostabias kepures. Jeigu norit ko nors panašaus į tai <-- rašykit man ;)

vėliau įdėsiu daugiau kolekcinių nuotraukų.
p.s. realybėje ji ryškiai raudona su smagiu minkštu bumbulu. Iš priekio atrodo kaip beretė.

dresscode

2008-11-17T07:26:00.000-08:00

gavau prašymą trumpai apibūdinti vakarėlio dresscodą, taigi vieną variantą įdedu čia:

1930 - 1940-ųjų teminiam vakarėliui tinka beveik viskas, ką seneliai ir senelės dėvėjo kasdien arba švenčių proga.

Merginoms - tai kuklios, bet elegantiškos suknelės, dailūs aukštakulniai, pirštinės ir skrybėlaitės. Perlai ir sagės švarkelių atlapuose. Žinoma nepamirštant gundančių garbanų, raudonų lūpų ir nagų. Galima pasisemti įkvėpimo iš prieškario ir karo metų mados puoselėtojos, burleskos šokėjos Ditos von Teese arba tokių scenos garsenybių kaip Billie Holiday, Josephine Baker, Greta Garbo. Tačiau jei elegancija ne jūsų antras vardas, rinkitės spalvingesnius lengvus drabužius, su kuriais jausitės kaip nerūpestinga '30-ųjų Harlemo gražuolė.

Vyrams - tai kostiuminės kelnės, marškiniai, liemenė. Labai tiks platus šilkinis kaklaraištis arba peteliškė. Galbūt briliantinu suglostyti plaukai arba skrybėlė ir itališki mafijos boso ūsiukai. Tačiau, jei italų mafijos apdarai Jums nepatinka, įšokite į dažytojo, paštininko ar kepėjo kostiumą. Harlemo merginos bus jūsų... tik nepamirškite nublizginti šokių batų!

Visa tiesa apie lindyhop'o batus

2008-11-03T14:31:00.001-08:00

Iš ko padaryti greičiausi padai?

Nepaslaptis, kad batai yra svarbiausias šokėjo įrankis, nes nuo jų priklauso judėjimo greitis, laikysena ir daug kitų dalykų. Paprastai šokių klubų puslapiuose rašoma, kad svarbu avėti patogius batus, tačiau tai labai abstrakti sąvoka. Aišku, kad sportbačiai (ne kašio kedai!) yra universaliai patogus apavas, tačiau labai daug kas priklauso nuo padų...

Dėl to lindyhoper'iai rinkdamiesi batus pirmiausia apverčia juos ir apžiūri padus. Juk neįmanoma patogiai šokti su dantytais, „lipniais" arba slidžiais „plastmasiniais" padais, kad ir kokie mieli bateliai... Galima įsivaizduoti, ką mano batų pardavėjos, matydamos kaip iš lentynos paimtas batas nešamas prie artimiausio medinio paviršiaus, slidinamas ir stuksenamas jo padas. Nerašyta taisyklė: nauji batai turi apsitrinti, kad būtų patogūs. Nuo pirmos sekundes idealu šokti tik su specialiais šokių batais.

Batų “už” ir “prieš”

Klausimas – kur gauti batus lindyhop’ui, kurie: a) gerai slysta (ne per daug ir ne per mažai); b) yra odiniai; c) patogūs; d) dera prie drabužių? Lindyhop’o šokių batų LT nusipirkti neįmanoma. Kodėl? Apsilankykite Puante ir suprasit. Snikeriai nesiskaito, nes jie netinka lindyhop'ui ir atrodo negražiai. Nepaisant to, turiu vienus, kuriuos gavau dovanų dalyvaudama šiuolaikinio šokio projekte (Šokis mieste, ačiū už galimybę juos išbandyti!). Jazz'o bateliai, mano nuomone, lindyhop'o taip pat neatskleidžia. Neseniai aptikau vietą Vilniuje, kur galima gauti pačių įvairiausių jazzinių ir tap’o batų: Capezio, bet čia irgi nėra nieko konkrečiai lindyhop’ui. Kitas variantas yra tiesiog apsilankyti kokioj “pumoj”, “adidase” arba “naike” ir išsirinkti batus “padų stuksenimo” principu. Gerai bus lygi, kieta guma arba kaučiukas. Dar neiseje is parduotuves pabandykite, ar padai “necypia” ant grindų...

Universalūs ar vienetiniai - kurie geriau tinka?

Vis dėlto geriausia išeitis - batus parsisiųsti arba pasisiūti! Jei galite sau leisti užsisakyti batus nesimatavę, labai rekomenduoju www.dancestore.com. Čia rasite visus populiariausius Aris Allen batus lindyhopui ir daug naudingos informacijos apie juos. Vieną kartą man jau pasisekė gauti tinkamą dydį, tačiau jei batai netinka, šios parduotuvės politika gana lanksti ir leidžia pasikeisti porą. Kai kurie lindyhoper'iai taip pat mėgsta Bleyer batus, kurių "specialus" sintetinis vientisas padas sukuria ortopedinių batų įspūdį.

Siūtiniai batai yra kur kas įdomesni! Nors jie gali atrodyti taip, kaip tik panorėsite, pirmiausiai turėsite įtikinti p. Batų Dizainerę, kad Jums reikia būtent tokių. Dar visai neseniai šokių batus pas p. Bronę buvo galima pasisiųti žymiai pigiau negu nusipirkti parduotuvėje. Ir patogiau! Nereikia net pasimatuoti.

Trijų porų padų eksperimentas

Siūtis batus buvo ypač verta, nes lindyhop’ui reikalingi odiniai padai - ten jokia problema. Toji įstaiga siuva batus visokiausioms progoms: asmeniškai, šokiams, teatrui. Jie turi ir visokių padų alternatyvų: odinis padas + odinis kulnas, odinis padas + guminis kulnas, guminis padas + guminis kulnas. Tuo pačiu jie gali pasiūlyti ir skirtingo minkštumo odą. Kartą gavau batus su tokiais minkštutėliais padais, kad turėjau lėkti klijuotis naujus jau po 10 dienų. Ir priklijavo, tačiau vėl neilgam. Peršasi išvada, kad šios “firmos” batus galima sušokti iš tiesų greitai. Atlikau tyrimą su visomis 3 porom.

Kitą kartą vengsiu plytelių...

1-oji pora susišoko per pusmetį. Tai buvo vyriško tipo, juodai balti, žemakulniai suvarstomi bateliai odiniu padu ir guminiu kulnu. Jau prakiurusius padus paklijavau guma, kuri vėliau taip pat leido nusibrozdinti pirštus į prancūzparkio plyteles. Su šiais bepadžiais dar galvoju ką nors nuveikti, nes oda tikrai išliko labai daili, minkšta ir patogi net neprižiūrint batų. Išvada: su odiniais padais geriaus nešokti lauke. Ir net nevaikščioti plytelėmis ar, ginkdie, po balas.

Formų geriau neišradinėti

2-oji pora mane labai nuvylė. Tai turėjo būti klouno batai, bukomis nosimis, sukeliantys šiek tiek per didelių batų įspūdį. Kaip man iš pradžių atrodė, p. Bronė mane suprato teisingai, tačiau buvo sunku išrinkti kurpalį (pėdos formą, ant kurios siuvamas batas). Mano pageidaujamos formos “pėdos” tiesiog nebuvo, todėl teko lipdyti plastiliną... Rezultatas gavosi savotiškas - batų nosys ne apvalios ir net skirtingos tarpusavyje. Galbūt tai mane ir žavi! Beje, ši pora buvo skirta šokiams mieste, todėl padas ir kulnas guminiai. Jie taip pat gerai šokosi ir ant parketo. Kol neprakiuro. Sutaisiau juos ten pat “firmoje”, kad ir kaip jie nemėgsta savo gaminių taisyti. Faktas: jie ne juoda-balta, o tamsiai mėlyni.

Patogūs aukštakulniai

3-oji pora - mano mylimiausieji akštakulniai. Apie juos daug nerašysiu, nes jie geri, žiauriai patogūs. Bet nešoku dabar su jais, nes Herange jau buvo padai beveik kiauri. Išvada: kuo daugiau šokama, tuo daugiau padų sluoksnių reikės. Ir dar: norėjau, kad jie būtų ne vien juoda-balta, todėl paprašiau trečios spalvos. Ir čia man nenoriai girgždėdamos atsivėrė odų sandėliuko durys. Taigi, jei kas nors norėtų ne two tone batų, patikėkit, galite užsisakyti net ir žalius lakuotus, jei tik širdis geidžia.

Patarimas pradedantiesiems

Grįžtant prie klausimo ką rinktis, iš patirties galėčiau pasakyti, kad odinis padas + guminis kulnas yra geriausias pasirinkimas (pas p. Bronę). Taip yra todėl, kad su neaptrintais batais slystama kaip per sviestą, o guminis kulnas gali tą slydimą pristabdyti. Vientisai odiniai padai ypač pavojingi pradedantiesiems, besimokantiems kūno laikysenos ir partnerystės.

Juoda-balta praeitas etapas

Apie batų išvaizdą. Atvirai sakant, juoda-balta derinys yra jau gerokai pabodęs ir labai matytas. Juodai-baltus dėvėjo stilingi vyrukai ir kartais merginos vėliau negu 1940. Batų istorijoje ši two tone batų mada nesilaikė ilgai. Taip, p. Bronės siūtus batus turi daug kas. Vieni dėvi juodai-baltus, kiti rudai-baltus, rečiau raudonai-baltus. Šiandien manau tikrai verta išbandyti kitas natūralias spalvas ir atrasti šokio batų autentiką savaip.

Drabužis pagal batus

Kaip minėjome pradžioje, patogūs šokių batai ypač svarbu. Tačiau ką daryti, jei tai “nipe” arba “abidas” sportbačiai, prie kurių šilkinis sijonėlis atrodo prastokai. O taip norisi pasipuošti. Geriausia išeitis yra susirasti sportiškesnį sijoną arba rinktis kelnes ir iš karto pradėti dairytis batelių, derančių prie sijono. Tereikia kietos gumos pado ir neaukšto stabilaus kulniuko, Aris Allen baltų sportbačių arba Keds. Viskas :)

p.s. dauguma mano pažįstamų lindyhoperių (vyrų) iš vis nemėgsta p. Bronės batų. Jų ir klauskite kodėl. O Justė juos tiesiog pametė :P

Black nr. 1 (I)

2008-09-30T07:15:00.000-07:00

Kad ir kaip nejuoda gyvenime, kartais tiesiog negali atsispirti šiai subtiliai spalvai. Nujaučiu artėjantį juodos spalvos sezoną, kuris, laimei, trunka ilgiau nei baltas vasaros laikotarpis. Daugeliui juoda nuobodi, o man šiandien juoda – gili ir ypatinga spalva, po kuria slepiasi ne tik subtilumas ir rafinuotos manieros. Tačiau juoda nelygu juodai...

Ne juodai baltas kinas, paliekantis juodai baltą įspūdį

Paskutinis mano matytas filmas – Breakfast at Tiffanys‘s. Man tai pasirodė nebanaliai žavu, ypač todėl, kad filmą žiūrėjau italų k., kuria moku tik keiktis. O čia... Audrey Hepburn tiesiog nuostabi. Mielumo ir naivumo įsikūnijimas, kuriam net žodžiai nereikalingi. O svarbiausia – nepakartojama jos nerūpestinga elegancija su visomis tomis juodomis suknelėmis.

Maža juoda suknelė

Tik XX a. pradžioje moterys dažniau pradėjo dėvėti juodą spalvą.Anksčiau juoda buvo laikoma gedulinga spalva. Taigi 1920-aisiais Coco Chanel išrado nepamainomą kiekvienos madingos moters garderobo būtinybę – kuklią juodą suknelę, kurią žurnalas Vogue pakrikštijo „suknelių Fordu“. Maža juoda suknelė – tai elegancijos simbolis, idealiai atrodantis su perlų vėriniu. Mažas juodas sukneles dėvėjo Audrey Hepburn ir Betty Boop... Suknelė universali ir kartu paprasta kaip ir sutrumpintas jos pavadinimas – LBD (little black dress).

Bus daugiau...

kostiumas

2008-09-29T07:42:00.000-07:00

Pirmadienis - rašymo diena. Nesvarbu, kad kiekviena diena yra rašymo diena. Dabar įsivaizduoju sceną iš kokio XX a. pradžios filmo, kur prie kontoroje sugrūstų stalų su mašinėlėmis sėdi reporteriai ir triukšmingai spausdina protarpiais pasiginčydami su kolegomis. Jų baltos marškinių apykaklės ir atraitotos rankovės - tai amžinas nerūpestingumas, o pirštuose smilkstančios cigaretės ir dailios (plonos vilnos) liemenės dvelkia laikmečio elegancija. Beveik išsilydžiau vien pagalvojus apie tokį senelių laikų vyrukų įvaizdį. Neslėpsiu, man visada keldavo šypseną pagalvojus kaip atrodo jų briliantinu sutepti plaukai rytais. Irgi neslėpsiu, kad anksčiau kartais apie tai pagalvodavau, bet dabar jau esu mačius... Vis vien be galo žaviuosi vyriška elegancija, o ypač gebėjimo su kostiumu atrodyti nerūpestingai.

Todėl šį kartą noriu užbėgti už akių visiems vyrų mados žinovams ir primesti mums aktualių 3 - 4 dešimtmečių kostiumų mados istoriją...

Labai trumpai ir subjektyviai apie tai, kodėl Peter'is ir Vince'as devi plačiapečius švarkus.

Anot įvairių interneto šaltinių, vyriškas kostiumas ypač pasikeitė apie 1930-uosius, kuomet ypač išplatėjo švarkų pečiai, mat tapo madingas tvirto torso siluetas. Platūs "V" formos atlapai formavo plačios krūtinės įspūdį. Naujieji kostiumų švarkai tapo dviborčiai (suprask, turėjo 2 eiles sagų). Siluetą papildė ilgos kelnės su kantu. Galėjai pamatyti įvairių vyriškų spalvų kostiumus, dienomis juoda nedominavo.

To meto vyrų mada sklido iš džentelmenų sostinės Londono. Taigi apie 1935-uosius atsirado tarp verslininkų populiarus londonietiškas siluetas "London cut" arba "drape cut". Jie pasižymėjo aukštai prasidedančiu sagų užsegimu, aukštai pakeltomis kišenėmis, klostėmis ant šiek tiek siaurėjančių rankovių ("drapes").

Žymiai daugiau klosčių ir išskirtinių detalių turėjo "zoot suit" kostiumai, populiarūs tarp gangsterių. Kadangi pastarieji labiau mėgo puoštis, o jų drabužiai turėjo ir gilesnę paskirtį... apie juos atskirai.

Iš to, ką perskaičiau apie "Jazz" ir "didžiosios depresijos" laikų kostiumus ir palyginus su šiuolaikine kostiumų mada bent vizualiai, sakyčiau, tobulas derinys būtų toks:

siauros Jazz'o laikų kostiumo kelnės be atvartų, bet ne pertrumpos. Su kantu! Kojinės turėtų matytis minimaliai;
prigludus liemenė šilkine nugara su 4 sagom. Turi matytis sprindis kaklaraiščio (apie juos vėliau...);
švarkas - tiesus, šiek tiek paplatinti pečiai, vienas skeltukas nugaroj, nežymiai, bet įliemenuotas, būtinai dvibortis (Double-breasted) - 6 sagos. Skvernai šiek tiek ilgesni negu įprastai, kokias 3 cm. Atvartai ne labai platūs, proporcingi švarko priekio pločiui, kampai smailūs, gali būti su kilpa. Kairėje pusėje paslėpta kišenėlė fantazijai.

Kaip mama sako, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp senoves ir mados dabar. Pripažinkim, kartais net patys nuostabiausi senoviniai rūbai prie mūsų šiuolaikinių sportbačių ar plastmasinių papuošalų atrodo ne į temą. Griežtai pasisakau už stiliaus vienovę net ir tada, kai pati atrodau ne į temą su, sakykim, tatuiruotes vaizduojančiais ženkliukais palto atlape.

Kartais pamanau, koks malonumas yra nevaržomai šokti ir nesukti sau galvos dėl nieko. Juk net su visais savo įdomiais ar puošniais drabužėliais nuolat permirkstame iki paskutinio siūlo... Bet ir "back in the days" lindyhoperiai laistydavosi prakaitais, juk tokia šio šokio specifika. Kaip rašė Frankie Manning'as savo knygoje, kelis kartus per vakarą bėgdavo namo persirengti kostiumo, nes būdavo visas šlapias. Taigi net ir didžiosios depresijos metais, kai rūbams pinigų nebuvo ir nereikėjo (nes visi atrodė vienodai apšiurę), vyrai kasdieną rengdavosi kostiumą ar bent kelnes ir marškinius.

Pamirštam visus skudurus. Juk šiaip kiekvienas geriausiai jaučiasi šokdamas tada, kai drabužis ne tik nevaržo judesių, bet ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tad jei kam nors lindis yra džinsai ir švarkas, ok. Įdomiau, jei džinsai ir petnešos (kaubojų svingo šokiai), jei džinsinis miniakas - you go, girl! Bet man labiau patinka kostiumai ir suknelės. Peace.

lagaminas

2008-09-10T06:38:00.000-07:00

Man nuo neatmenamų laikų rūpėdavo lagaminai. Pirmiausia todėl, kad vienas didžiulis kartoninis ir apkaustytas visada būdavo spintoje, pačioje nepasiekiamiausioje vietoje, iki neužsidaromumo prikrautas vaikiškų rūbelių, mamos mergautinių suknelių, lėlių ir kitų nuostabių daiktų. Kai išmokau jį nukelti nuo spintos, mėgdavau jį atsklęsti ir apžiūrėti iš ko padarytas vidus ir ar jame galima tilpti. Pripažinsiu, jis būtų atrodęs žymiai romantiškiau, jei būtų apklijuotas kelioniniais lipdukais... Juk lagaminas yra visų kelionių liudininkas. Būtent todėl ir būdavo klijuojami aplankytų miestų ir šalių lipdukai: Hilton International Milano, Bojour Paris, Los Angeles, Visit India...

Egzotiški ir spalvingi kelionių lipdukai su šalių ir viešbučių pavadinimais turėjo ne tik sentimentalią reikšmę, bet ir praktinę paskirtį. Lipdukai ir etiketės žymėjo lagamino savininko kelionės kryptį ir leido atskirti keliautojų lagaminus. Be to, tai buvo viešbučių ir, pavyzdžiui, kurortų reklama.

Romantiškiausiai šiandien man atrodo `30 – `40 metų lagaminų komplektai. Labiausiai norėčiau turėti paveldėtą trijų lagaminų rinkinį. Deja, visi smetoniniai lagaminai būdavo labai sunkūs, o prabangių odinių Angliškų ar Vokiškų lagaminų ko gero niekas Lietuvoje neturėjo, nebent tuometinė Kauno grietinėlė. Lagamino vertė visais laikais priklausė nuo medžiagų, šiuo atveju odos, o taip pat ir nuo spynelių kokybės ir sudėtingumo. Ypatingą vertę lagaminams suteikė ir autentiški gamintojų ženklai, įspausti prie rankenos, lagamino viduje ar įausti švelnučiame pamušalo šilke. Prabangos skonis, tiesa?

Dabar niekas nebegamina lagaminų mediniu rėmu, aptrauktu jaučio oda, 3 mėnesius grūdinta ir mirkyta įvairiuose natūraliuose ir sintetiniuose preparatuose. A, ir dar! Patys brangiausi lagaminai būdavo gaminami iš krokodilo odos arba tiesiog turėjo keturis skląsčius. Tuo ir skyrėsi miestiečių ir „mažiau miestiečių“ lagaminai. Pastarieji tenkindavosi lagaminais su vienu ar dviem skląsčiais...

Tikriausiai teko ne kartą sėdėti ant lagamino ar kuprinės kokioj nors pasaulio krašto stoty ar pakelėj ir skaičiuoti įbrėžimus ar, neduokdie, skyles ir dėmes. Kiek nuostabių prisiminimų kyla iš visų tų pėdsakų. Ir koks begalinis džiaugsmas atrasti keletą pinigų ar kokį raktą po įplyšusiu pamušalu... Būtent todėl savas lagaminas yra mieliausias kelionių draugas. Galiu lažintis, kad Peter Loggins ne tik groja, bet ir keliauja su savo senuoju lagaminu.

P.S. Vienas pažįstamas jau senokai kolekcionuoja vintažinius lagaminus ir neseniai į jo rankas pakliuvo 2 metrų plokščia skrynia su rankena. Tai irgi lagaminas, bet tikriausiai skirtas kokiam nežinomam muzikos instrumentui...

intro

2008-08-21T01:29:00.001-07:00

Viskas labai paprasta. Mados stiliaus ir įvairių įvaizdžio detalių istorijos, kuriomis norėčiau pasidalinti yra visur aplinkui. Kiekvienas kuria savo aplinką pasiskolindamas ką nors iš draugų, tėvų (visada maniau, kad vis dėlto labiau iš senelių), gatvės praeivių, priešų, kolegų, viršelių (dažnai ne tik žurnalų.), gamtos, net iš maisto. Tiesa, kad dabar labai noriu valgyti, bet pirmajam įkvėpimui užėjus juk negalima atsitraukti. Tai jau būtų per nelyg taisykliška. Kaip ir rašant mokslams. Žiūriu į baltą puodelį su neproporcingai smulkiu užrašu „HARLEM Lindyhop.lt“. Jame kvepia kava su cinamonu ir sojų pienu. Pasiskolinau dar sidabrinį šaukštelį, be galo elegantišką, su dailiais raitytais inicialais ir prabomis. Ofiso romantika.

Taigi, vakar galvojau ir brandinau mintį, kad rašysiu vis dėl to pirmiausiai apie batus, nes basa moteris gali laikyti tik ką nors po padu. Šitas posakis visada iškelia vaizduotėje nuogą stambią moters (ko gero namų šeimininkės) kulkšnį ir putlią pėdą lakuotais nagais, po kuria spurda mažytis vyrutis. Karikatūriška. Juokinga.

Kiekvienas mato skirtingai, kiekvienas renkasi tai, kas patinka. To net sakyti neverta... Bet ar galima pagalvoti, kad net maistas, gėrimai ir gėlės gali būti derinamos prie drabužių stiliaus ir spalvos, kuri, savo ruoštu visiškai priklauso nuo ryte netikėtai pagerėjusios nuotaikos. Norėčiau pasidalinti apie tai... Laimei, ant stalo gundančiai besiritinėjantis alyvinis obuolys žaviai dera su gelsvais lipniais lapeliais ir auksiniais rusiškų šokoladukų popierėliais. Kurie, deja, visiškai netinka prie mano pilkos gėlėtos suknelės. Vienintelė išeitis išvengti šios nedovanotinos nedermės – suvalgyti tą tobulos formos obuolį, kurio kvapas kelia mažų mažiausiai šelmišką šypseną. Artėja ruduo, nes rytai kelia šiurpuliuką, o saulė jau truputi pilka.

Mėgstu rugpjūčio pabaigos spalvas ir nuotaikas, nes visada įvyksta tiek daug šiuo laiku. Tiesiog gyvenimas „lagamine“, kuriame telpa tiek visko, kad nuo čia ir pradėsime...