*** (baltas J.V. hiacintas)

Vienas brangiausių J.V. eilėraščių.. {Skaityti lėtai}

***
Kai kvepia baltas hiacintas
ant mano stalo,
kai pavasaris
pro sienas skverbiasi,
kai švintant
sužimba kavinuko varis,
kai dar eilėraštis negimęs,
kai nerimas dar nepratrūkęs,
kai gestas glostyt –tik mėginimas,
kai stogus dar skandina rūkas,
kai šiltas oras pilnas kuždesio,
o baltas lapas vis dar baltas,
kai saulė, rodos, tyčia uždelsė, –
staiga džiaugsmu užlūžta balsas.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Daugiau J. Vaičiūnaitės eilių.

Kaip aš gėriau kvepalus...

Pastarosiomis dienomis džiaugiuosi grįžusia uosle ir intensyviai ieškau kvapų. Ko nors senovinio, ko nors primenančio, ko nors sunkiai atpažįstamo, bet "girdėto". Aš esu dvynys ir man yra labai nelengva.

Mėgstu kvapus su istorija (kad ir kaip pikantiškai jums tai skamba, taip ir yra). Man patinka kvapai, kuriuos užuodžiant į galvą ateina koks nors VIENAS žodis. Net jei tas žodis kelia šiurpą. Tokie yra J.S. kvepalai: pauosčiau ir pasakiau - mirtis. Tiesiog daiktų mirtis. Gal dėl to, kad esu pakankamai prisiklausius apie tuos kvepalus, kad tai neva yra ąžuolinių grindų ir aksominių užuolaidų, prisigėrusių tabako dūmų, kvapas. Man tai pasirodė kvapas dėžės, kurioje ilgą laiką buvo sukrauti prabangūs, daug naudoti daiktai ir ilgai buvę prie kūno daiktai. Jų visų sumišę savotiški aromatai ir yra J.S. Iš pradžių man pasidarė baisu, o po to pradėjau jų labai norėti... tik jaučiu, kad tokie kvepalai dėvi žmogų, o ne žmogus juos.

Mėgstu kvapus, kurie tinka vyrams ir moterims. Nėra nieko labiau gundančio už trapią būtybę dvelkiančią aštriais medžių ir naktinių gėlių kvapais.

Grįžtant prie temos, šiandien ryte atsiminiau du kvepalų gėrimo atvejus. Pirmasis buvo tiesioginis, bet kvapo neatsimenu. Sovietiniai kvepalai man ir dabar kvepia gana vienodai. Sugalvojau, kad reikia perkelti šiek tiek kvepalų į kitą buteliuką ir pasiėmusi šiaudelį siurbtelėjau per stipriai. Ant liežuvio liko kartus kvepiantis skonis... lėkiau plauti liežuvį po kranu. Nors man buvo 4-eri, jau žinojau, kad dėdės kieme geria kvepalus. Labai bijojau dėl to atsitikimo tapti panaši į juos.

Kitas kvepalų gėrimo atvejis buvo netiesioginis. Sode radau savotišką buteliuką su itin saldaus ir stipraus aromato lašu. Pauosčiau kaip kokį uždraustą vaisių. Papurškiau į orą ir palaksčiau po miglą, nes mačiau, kad taip daro kine. Vos neteko keliauti iš sodo pėsčiomis... Šiandien netikėtai pažinau, kad tai buvo Chloé (1975). Jie kvepia kaip VIENAS žodis - nostalgija. Noriu!

P.S. Ar Jūs geriate kvepalus? Jei taip, kokius?

Juoda Issey armonika

Mėgstu ypatingus radinius, todėl labai džiaugiuosi kai kartojasi mada. Kažkada vasaros pabaigoje įsigijau Issey Miyake suknelę iš kokių (spėju) 1999-ųjų Pleats Please kolekcijos. Iš karto prisiminiau In Vogue festivalius, kurie vykdavo operhauze. Mane tada sužavėjo Issey "armonikinės" p l i s s e (koks žodis!) draperijos... o dabar štai turiu vieną tokią armonikinę suknelę. Man tiesiog smagu turėti tai, apie ką kažkada svajojau. Čia užuomina, į ką ji panaši..



P.s. Pagauta įkvėpimo dažnai prisirankioju nuotraukų ir paveikslėlių iš visur, be jokių nuorodų, taigi jei žinot kas iš kur, rašykite, sužymėsiu.

Žiemos savaitgalių nuotaikos

Kaip ir minėjau, sausis yra metų savaitgalis, o savaitgaliais reikia veikti viską, ko nespėji nuveikti per savaitę. Šiandien susirašiau dalykus, kurie mane domina ir gavosi labai nemenkas lapas. Būtų puiku, jei iki savaitgalio vėl labiau atšaltų oras ir būtų saulėta. Tada, kaip anksčiau su tėčiu, pasiimtume didelį kastuvą, pažiūžas, kvailas slidininkų kepures, termosą arbatos ir eitume nusikasti čiuožyklos. Kad ir prie užupio tvenkinių, juk ledas dabar storas. Vakar per geografijos pamoką sužinojau, kad storiausias ledas Lietuvoje buvo net 70 cm... prieš gerus 40 metų paskutinį kartą :) Man patinka iš naujo mokytis istorijos, gamtos pažinimo ir šokių... o savaitgalį - čiuožti pačiūžomis.

foto iš čia.

Toni Frissell įdegusios deivės

Stulbinantis šios dienos atradimas - mados fotografė Toni Frissell. Jos užfiksuotų kadrų internete radau visai netikėtai ieškodama senovinių žiemos vaizdų. Toni (Antoinette Frissell Bacon) fotografavo tikrą gyvenimą ir madą (Vogue'ui ir Harper's Bazaar'ui). Apie ją beveik nieko nežinau, tiesiog žaviuosi.


Jos modernios moterys man taip puikiai iliustruoja dabar skaitomus Françoise Sagan apsakymus...

Apie Toni Frissell galima paskaityti čia.

Tik viena klasės nuotrauka

Mano močiutės metų mergaitės, kokios nuostabios visos!

Pasiskolinau nuotrauką iš Sally Jane, kurios blog'ą mėgstu. Panašaus gerumo nuotraukų visada rasite čia: www.shorpy.com. Šiandien dieną skiriu skaitymui.

Nusidėjau prieš moterų giminę

-- įrašas skitas tik moterims --

Vakar iš namų išėjau nenusipiešus veido. Vyručiai, jei vis dėlto skaitot, ačiū Jums už kažkada išsakytą nuomonę, kad gražiausios moterys - be makiažo, tai mane palaikė. Tikrai pritariu žiniai, bet...! Gražiausios moterys yra tos, kurių makiažas yra nematomas :) Taigi ta proga, kad jaučiuosi nusidėjus prieš visą moterų giminę, pasidomėjau naujausiomis (ir seniausiomis) makiažo tendencijomis.

Dėmesio! Į madą grįžta BLIZGUČIAI! Štai kokiais prisiminimais dalinasi mados vilkai ir kokią ateitį mums pranašauja: "on New Year’s Eve in 1979, so much glitter fell on the dance floor at Studio 54 (the place for excess of every kind) that, for months after, revelers found sparkling traces in everything from their shoes to their underwear. “It was legendary—no one could get rid of it,” remembers Lancôme celebrity makeup artist Sandy Linter." - daugiau čia. Prisiminiau kaip vaikystėj norėjau blizgučiais pabarstytų smilkinių. Šventas prisiminimas gali tapti realybe!

Ok, bet ką labiausiai laukiau progos priminti - tai legendinė Siouxsie Sioux iš Siouxsie and the Banshees. Jos su niekuo nesupainiosi. Revoliucija, kuria slapta žaviuosi ir tikiu!

Sniego gniūžtės ant gigantiškos pynutės

Vakar pusę nakties praleidau entuziastingai raizgydama rankdarbį! Kaip seniai to nedariau, nors labai mėgstu! Šitie bumbulai man primena vaikiškus megztinius ir manau (skolinta iš etsy) idėja praskaidrins J.B. nuotaiką gimtadienio proga :) Labiau gal net didžiuojuosi gigantiška pynute, kurią nunėriau mažyčiu vąšeliu... Jei ką, čia yra siūlų karoliai, kuriuos reikia dėvėti ant palto.

Kas nori makintošo?

Man galvoje jau pavasaris. Ne per anksti tikrai. Visada viduržiemį apima toks apgaulingas jausmas, kai net atrodo viską niežti nuo nerimo ir norisi tik žiūrėti į dangų ir nesikalbėti. Palyginimui - dabar jaučiuosi kaip ankstyvą kovą, kai sereikiškėse telkšo neišbrendamos balos, žemė dvelkia drėgnais balandžių kaksiais, o Neris neša lytį. Nuo rankose tirpstančio sniego iškarto permirksta pirštinės ir dangus būna aukštas. Bet čia tik trumpam ir visai ne apie tai norėjau parašyti.

Vakar prisiminiau, kas yra makintošas (good old wikipedija...). Visai nebūtinai kompiuteris, irgi beje vadinamas Mac. Makintošas yra pavardė žmogaus, kuris XIX a. (1823) išrado neperšlampantį audinį ir pradėjo siūti drabužius nuo lietaus. Taigi Mackintosh apsiaustai ir Macintosh kompiuteriai.

Radau šiek tiek įdomių iliustracijų:


Čia yra ir daugiau autentiškų Mackintosh apsiaustų iliustracijų. Ir dar čia gana įdomus Mac'ų palyginimas.

Manau, kad makintosh'ai turi bendrų taškų su šiais lietpalčiais (paganykim akis :).

Swingfashionista blog

Glamūras - taip vienu žodžiu apibūdinčiau savo mėgstamą jazz'o ir svingo laikų mados mylėtojų blog'ą www.swingfashionista.com. Sharon, Jo ir Alice yra stilingiausių ir įdomiausių šiuolaikinių lindyhopo damų dešimtuke. Tam tikra prasme jos didktuoja madas (sveikinu visas lindyhoperes, kurios dabar skaito ir sako "nene"!:) iš kurgi tada atsirado superminiakai? iš kur pin-up įvaizdis? Tai Sharon ir Alice pavyzdingai nusitrumpino sijonus. Kas svarbiausia, jų stilius šokio aikštelėje niekada nebuvo vintažinis. Ir joms nereikia dėvėti senove dvelkiančių apdarų, kad atrodytų retro. Esu didelė jų gerbėja ir visom linkiu pasidairyti po swingfashionista, kai atrodo, kad nėra įkvėpimo gerai atrodyti! Thank you sweethearts for caring for the dancefloor fashion!

Sausis kaip metų sekmadienis

Sausis yra kaip metų sekmadienis. Man sekmadienis visada yra trynimosi diena, kai specialiai nieko neveiki arba paskubomis darai tai, ką turėjai būti padaręs vakar. Sekmadienį reikia prastumti, nes per radiją nebegirdi guodžiančio džinglo "rytoj į darbą NEREIKIA". Ne dėl to reikia prastumti sekmadienį, kad greičiau ateitų ir praeitų primadienis, tikrai ne. Net jei kitą dieną nebūtų pirmadienio, sekmadienis vis tiek būtų toks pats. Nes žmonės gyvena ne po vieną. Taigi sausis yra metų sekmadienis, kurį reikia prastumti pergalvojant, išvyniojant ir pasveriant, perpilant, iš naujo surenkant, išbarškinant. Man patinka sausis ir dar labiau todėl, kad yra šaltis. Šaltyje lengviau būti užsidarius be išskirtinių užsidarymo ženklų. Žiūriu į ugnį, jau sapnavau pavasarį. Šarūno Barto Koridorius.

Naujųjų Metų sulaukusiems

Keletą mėnesių nerašau, nes man turbūt žiema. Dabar daug skaitau kitų blog'us ir truputį manau, kad viskas rašoma, kopijuojama ir sukasi aplink tai, kas ant bangos. Man neįdomu rašyti apie tai, kas yra ant tos bangos, man labiau patinka galvoti, kokia bangos spalva, koks jos skonis, kada ateis pavasaris ir nutirps sniegas. ar vasario mėnesį važiuosim į nidą žiūrėti kaip horizonte bėga šernai, per kiek laiko atauga plaukai tiek, kad nesimatytų, kur eiti. man įdomu, kur gyvensiu po mėnesio ir kas nuvalo sniegą nuo traukinių bėgių tarp užsnigtų kaimų, man įdomu kaip atrodo maskva, man įdomu, kuris ivanauskaitės knygų personažas įkūnija kaušpėdą (kokia įdomi pavardė). daug kas įdomu. man įdomu, ką jūs galvojat apie tai ;)