Bet! Praėjusį savaitgalį Stokholmo blusturgyje radau apyrankę, kurios nuostabus spalvų derinys mane už rankos vedė į japonišką sodą, kur ant žydinčios vyšnios šakelių suposi žaliaplunksniai tulžiai. Ištirpau kaip sviestas keptuvėje ir čiupau apyrankę lauktuvių G.P., kuriai, kaip koks kavalierius, vis vežu papuošalus iš už jūrų – marių. Dabar turiu prisipažinti, kad šita septyniasdešimtųjų rytietiška medinė apyrankė su paukšteliais yra... servetėlių menas. Tik iš dešimto karto tai supratau, nes auksinis fonas ir milimetrine plunksnele nutapytos gėlės atrodo kaip piešiniai! Man ji patinka labiau nei bet kas dabar! Po storo nelygaus lako sluoksniu įkalintos gėlės ir paukščiai...
Kai pirmą kartą apsilankiau senuosiuose namuose pas Vaičiūnaites, man labai panašų įspūdį padarė auksiniais dažais ir portretais dekoruotos durys. Tada nedrįsau paklausti, kaip tokios tikslios sumažintos rembrantų kopijos galėjo ten atsirasti. Dar vienas atradimo džiaugsmas ir nusivylimas… kaip saldžios vynuogės su dideliais karčiais kauliukais.
