Santa Barbara ir vandens pilnas savaitgalis

(English version by request this time:)

Jei teisingai prisimenu, "Santa Barbara" buvo pirmas Amerikietiškas serialas, pasiekęs mus ankstyvais nepriklausomybės metais. Kai buvau vaikas, "Santa Barbara" man buvo kažkoks bendrinis žodis, reiškiantis nuolaitinę santykių dramą turtuolių pasaulyje ir niekada neįsivaizdavau, kad turėsiu progą pati įvertinti, kas per reiškinys ta Santa Barbara... Gerai, kad ne santykių, o gamtos pažinimo srityje.

Taigi, trumpai tariant, SB yra ramus ir prabangus miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje, nuo LA kokios dvi valandos kelio greitkeliu 101. Pats miestas visiškai neįpatingas, išdegintas balandžio saulės, o visos legendinės karalių vilos, į kurias veda privačios gatvės ir alėjos, slepiasi kalnuose. 

Kai penktradienį aptarinėjom savaitgalio planus, mano didžiausias pageidavimas buvo žygiuoti kur nors prie vandens, taigi pasitelkdami pažintis ir Kalifornijos keliautojų bibliją sumetėm žiauriai gerą maršrutą su nemažai veiklos tiek kojoms, tiek rankoms. Penktadienį praleidom Hollister Ranch, kur Jason'as filmavo "To Be Friends". Pasakiško grožio privatus pasaulis atsiveria už akylai saugomų vartų: citrinmedžių ir avokadų sodai, privatus paplūdimys, keliu vaikštančios karvių gentys, kiparisai, eukaliptai ir vos ne vandeniu važiuojantis traukinys LA - San Franciskas. Traukinys privačioje žemėje nestoja, bet atrodo visiškai neįtikėtinai - kaip realybės lipdukas pasakos paveiksle.

Hollister valdose esanti Ramiojo vandenyno pakrantė yra geriausia vieta Californijoje stoti ant banglentės. Deja, į teritoriją patekti galima tik dviem būdais: nusipirkti žemės Santa Barbaroje arba atplaukti laivu ir nelipti į krantą.

Penktadienį buvo labai stiprus vėjas, todėl pasirodė vaivorykštinės bangos.

Truputį paplepėję su sodybos šeimininkais apie medų, Lietuvą ir kino reikalus, ėjom rinkti citrinų, laimų ir avokadų.

Santa Barbaros apylinėse šiuo metų laiku saulė leidžiasi ne į vandenį, o į kalnus. Temstant dar spėjau papozuoti prie Postcard Point.

Sutemus pasiekėm kempingą prie Cachuma ežero. Naktį šalta nebuvo, bet kai pabudau 7 ryto, viską gaubė rūkas. Nesimatė nei kur žemė, nei kur ežeras. Jo jo būta didelio ir grėsmingo... kadngi į ežerą kūno galių kišti negalima, nes tai yra geriamo vandens šaltinis, tai me jame šiek tiek paplaukiojom jūrine baidare.

Pagal vietinių standartus, 2,5 valandos baidarėje yra daug, ko pasekoje turiu dailų šortų formos įdegį ant kojų...

Ežero mums neužteko, todėl sekmadienio saulę užmigdėm kalnuose. Prieš važiuodami namo dar užsukom į Santa Barbaros kalnus ir įkopėm į vieną gražesnių apžvalgos taškų (1,25 mylios = 2.01 km). Takas vingiuoja aplink kalvą, nuolat drėkinamą paparčiais apaugusio džiunglių upelio.

Man atrodo reikia geresnio fotoaparato, nes SB neatrodo taip jau įspūdingai (o yra)... :)

sodai

atrodo, kad šiandien jau visą dieną už nugaros atidarytos durys į sodą, kur šaltokas vėjas pučia ir nepjauta žolė linguoja smilgomis. Violetiniai jų žiedai tik kiek vėliau vakare susilies su dangaus spalva ir kels mintį apie kažkokius nebūtus dalykus, kurių nuojauta yra panaši į kelionės nuojautą. Kiek daug visko reikia nuveikti ir kaip man visa tai patinka. Jau turiu laivo bilietą iš karto po Joninių nakties.

***

it seems, that the door is opened behind my back now and it leads to the garden where the cool wind blows and the grass is uncut. The weeds are swaying in the winds and the lilac color of their blooms will fade into the evening sky very soon. This sight brings to my mind and body the feel of the moments-to-be that are similar to the long waited journey. I like that more than ever. And I already have my boat ticket. Leaving imediately after St. Johns night.