fotografinė istorija

Vakar patyriau gluminantį nuotykį. Į socialą nešiausi fotoaparatą ir jau įsukus į prospektą pamačiau link manęs artėjančią įspūdintą porą: du vienodus senius su šiaudinėmis skrybėlėmis, raudonais tautininių raštų megstiniais, pusmetrinėmis baltomis barzdomis, styrančiomis į šalis ir plačiais gestais mosikuojančius po visą gatvę. Pagalvojau sau, kad vienas iš jų tikriausiai bus tas pats "1000 žingsnelių" dainininkas ir griebiausi fotoaparato. Deja, fotografė nesu įgudus ir apsikvailinau, nes suveikė blykstė. Bandžiau nežiūrėdama į juos prasmukti pro šalį, tačiau mane sustabdė jau ne du, o trys pasipiktinę personos. Pasirodo, kad tuo metu pro šalį ėjo dar vienas žmogus, kuris iš karto pareikalavo pasiaiškinti, kodėl drįsau juos fotografuoti (pastarasis kalbėjo už visus tris), nes jis esąs labai nefotogeniškas (tikrai taip ir buvo, bet bijau net pradėti jo bruožų įspūdingumą aprašinėti). Kai išmykiau, kad nufotografavau netyčia ir parodžiau kažkokį išsiliejusį kadrą, jie beveik patikėjo manimi, bet fotografuotis visiškai nenorėjo. Broliukai (kaip prisistatė seniai) buvo gerokai įkaušę ir ėmė gvildenti nacionalistines temas ir potemes. Taigi aš ir trečiasis vyras staiga buvome įtraukti į diskusiją ir gavom įrodyti savo tautybę. Vienas iš broliukų staiga paklausė: "ar kuris nors iš jūsų yra rusas?" Sakau: "aš ne" ir jaučiuosi apsidraudusi. Trečiasis vyras entuziastingai atsakė "taip" ir akimirksniu tapo nacionalistiškai nusiteikusių broliukų taikiniu, o aš pabėgau.

Juokingiausia turbūt tai, kad šiandien gatvėje akis į akį susidūriau su trečiuoju vyru iš vakarykštės situacijos ir per sekundę nesugalvojau, ar turėčiau pasisveikinti... gal kitą kartą, jei jis mane dar pažins...

Paskutinį kartą buvau taip susigėdus kai mane pričiupo vagiant žibutes iš kaimynės gėlyno.