reflections in the glass of...

it's good to be back in Vilnius. It's good to have friends everywhere and go out every night to the same cozy places you once got bored of and now so happy to be back there. It is so pleasant to look out of the window and see the same view that didn't change much for 20 years. I will love my home until it's time to go again.

this is not a sad note.

foto by: Andrey Motorichev

Iš laiško sesei GP

"Tiek daug visko dedasi aplink, kad net nezinau nuo ko pradet rasyti... gal kad is tiesu pries dvi savaites isvykau i Washington DC naktiniu autobusu (buvo turbut rugpjucio 25-os naktis), nukeliavau i tarptautini lindyhopo čempionatą (ILHC), o iš ten - į mažą Nevados dykumos miestelį Reno, kur sutikau žmonių ir nuvažiavau į Burning Man festivalį (tą Black Rock dykumą...) ir ten buvau apie 8 dienas, iš kur po to jau su kitais nusitrenkiau į San Franciską pas dar kitus, su kuriais praleidau Liepą švedijoj... atsipeikėjus san franciske jau galvojau kaip čia bus, nes ten nakvojau tik vieną naktį, kol rugsėjo 6 paryčiais parskridau į Niuojorką, kad jau tą patį savaitgalį trenkčiausi uždarbiauti į renesanso mugę, kurioj išmokau groti didgeridoo, šiek tiek fleita ir ocarina, šiek tiek dzembe... tiksliai nežinau, ką veikiau vakar, bet pusę nakties klausiau Anoushka Shankar, kol išryto visai netikėtai Jason'as mane išgrūdo dirbti į New York Fashion week. Ten ir praleisiu ateinančias dvi dienas, kol penktadienį viena žavi forotgrafė iš manęs darys graikišką skulptūrą. O po to vėl renesanso mugė..."

mažytis update'as, kas dedasi mano pasaulyje, kol po truputį vėsta orai...

pasiilgau mielojo Vilniaus.

Monday works for me

Although the place is still in boxes but it's Monday and I feel inspired to do some work for local swing dance community that is just starting to rise from ash with a big passion coming from Josh Gomez and beautiful Marisa Garcia. I have just met them but it feels like that swing dance is a very strong bond between us.. here is what we are gonna do in near future!

                          

After the dance last night me and Jason went to an amazing restaurant Gjelina with the ceiling that reminded me of the cozy Suflerio Budelė... good times there around this time in 2009:

photo by Flekis Fliakis, irgi geras Kaunietis. Kaunas yra meilės miestas, visada pagalvoju. O šiaip, kas gero Kaune? Ar jau pavasaris? Ar jau hipsteriai ant kiekvieno kampo, ar dar ne visai? Kas už tai, kad kada nors netolimoje ateityje pagyvent Kaune?

fotografinė istorija

Vakar patyriau gluminantį nuotykį. Į socialą nešiausi fotoaparatą ir jau įsukus į prospektą pamačiau link manęs artėjančią įspūdintą porą: du vienodus senius su šiaudinėmis skrybėlėmis, raudonais tautininių raštų megstiniais, pusmetrinėmis baltomis barzdomis, styrančiomis į šalis ir plačiais gestais mosikuojančius po visą gatvę. Pagalvojau sau, kad vienas iš jų tikriausiai bus tas pats "1000 žingsnelių" dainininkas ir griebiausi fotoaparato. Deja, fotografė nesu įgudus ir apsikvailinau, nes suveikė blykstė. Bandžiau nežiūrėdama į juos prasmukti pro šalį, tačiau mane sustabdė jau ne du, o trys pasipiktinę personos. Pasirodo, kad tuo metu pro šalį ėjo dar vienas žmogus, kuris iš karto pareikalavo pasiaiškinti, kodėl drįsau juos fotografuoti (pastarasis kalbėjo už visus tris), nes jis esąs labai nefotogeniškas (tikrai taip ir buvo, bet bijau net pradėti jo bruožų įspūdingumą aprašinėti). Kai išmykiau, kad nufotografavau netyčia ir parodžiau kažkokį išsiliejusį kadrą, jie beveik patikėjo manimi, bet fotografuotis visiškai nenorėjo. Broliukai (kaip prisistatė seniai) buvo gerokai įkaušę ir ėmė gvildenti nacionalistines temas ir potemes. Taigi aš ir trečiasis vyras staiga buvome įtraukti į diskusiją ir gavom įrodyti savo tautybę. Vienas iš broliukų staiga paklausė: "ar kuris nors iš jūsų yra rusas?" Sakau: "aš ne" ir jaučiuosi apsidraudusi. Trečiasis vyras entuziastingai atsakė "taip" ir akimirksniu tapo nacionalistiškai nusiteikusių broliukų taikiniu, o aš pabėgau.

Juokingiausia turbūt tai, kad šiandien gatvėje akis į akį susidūriau su trečiuoju vyru iš vakarykštės situacijos ir per sekundę nesugalvojau, ar turėčiau pasisveikinti... gal kitą kartą, jei jis mane dar pažins...

Paskutinį kartą buvau taip susigėdus kai mane pričiupo vagiant žibutes iš kaimynės gėlyno.

roof-edges and sky-reflecting windows

I've been listening to Jelly Roll Morton for a while. I even fell asleep at night and woke up with him still playing about making a pallet on the floor. This is the spring time music to me. Last time I felt the right playback for life was in Ljubljana park, where actual spring has begun to me this year. I don't care about the new years or christmas. Life starts in spring and I believe in nightingales, silent steps and sweet piano sounds. In this state of mind people start writing poetry I think. But I would rather just wander around with that crazy inner smile and look up to the roof-edges and sky-reflecting windows of the old Vilnius town.

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part IV)

Tonight is the begging of HARLEM and the right time to finish the story of love and laughter in Ljubljana. I might get sentimental, because of seeing so many happy people in one place recently. Happiness is sentimental when you let it last...

So we left Sputnik bar at 4pm and we were already late. Late for my work on Tuesdays morning. So we kissed, hugged, packed, changed and ran. We took Mias' suitcase and off we went. Everyone fell asleep when Šlimas and Dangis once again hit the road. They kept a good secret that they actually went the wrong way and we have spend some time in Italy that night. We were in Austria when me and Vytas went to change them. It started pouring as hell so I asked Vytas to tell me everything he knows about the car motor. Fascinated with the complexity of the vehicle I admired the Alps through the wall of rain.

We went on and on and it seemed to me that we were trying to stop the time: most of us were asleep the whole way home. It took 27 hours to get close to reality. (It took another 48 for me to get back to reality. I came back, kissed my mom, hugged my dog and went to the office.) When I was not watching the road ant talking to Vytas I took notes. Being on the road impresses me much. It felt like our zest colored van is a matchbox. It is big enough to carry a hundred thoughts that we had and is small enough to be a matchbox in the worlds' pocket.

A matchbox in the worlds' pocket went through Polish woods. It is amazing how big can its sleeping fire be and how much one little match can change in the world. I imagined how many fates could be changed by two, three or four matches taken together. You may play puzzle with eight little pieces of wood and never get the final answer.

Ant those matches were us with bare feet, wife-beater t-shirts, Zasu caps, dirty clothers, tangled hair, humming stomachs, blue eyelashes and jazz in the ears. I would go on a road trip with all of you a hundred times again.

I bet you are courious to know how did we manage to kidnap Mia Goldsmith? It's all about loving the adventures, if you know what I mean.

April 2, 04:05

And the song was born...

po geriausio šių dienų savaitgalio su lindyhoperiais jaučiuosi taip, lyg bučiau buvus kažkur labai toli...