Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:
O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra
filmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą