Another day in New York City

As I wake up in the room full of daylight surrounded by street sounds in Upper West side, Manhattan, I wonder, what am I really doing here. I'm in bed that is standing in the middle of the tiny room on the 5th floor and is actually the production office of the movie that is being made by my friends here in NYC. This same bed is also in the opening scene in the movie. It's going to be a good one...

In the big cities like NY sometimes I really feel like I have a cloak of invisibility and I'm just starting to take an advantage of it. Speaking of which... my latest dream is to work in the costume department for a movie like Lord of the Rings. I think now is the right time to dream big again, no matter how scary that sounds.

I came up with this idea in the dark of the empty movie theater while watching a latest fairy tale movie. It was poor, but man how I enjoyed the idea of behind the scenes! I remembered when Robin Hood series were filmed in the forest by the summer house and how exciting that was for us kids.

I've been also thinking about Herrang and planning for the 70's party. I lucked out with the theme in terms of difficulty and fun level. I went looking for inspiration at the famous Chelsea Flea Market garages yesterday and got a bunch of good stuff for Lindy Hop Shop and myself :) I reimbursed myself with Damasquinado brooch, similar to the one I've lost at Frankie 95 three years ago (http://giedruma.blogspot.com/2009/08/damasko-plienas-is-sendaikciu.html). Here it is and the squirrel!

Idealus rytas Chelsea

Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:



O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra filmas.

Auksiniai veidai iš afrikietės rankų

Pasakojau keletą kartų šitą istoriją. Pamačiau šiuos veidus ir negalėjau pamiršti. Nesitikėjau, kad taip gali būti, bet radau juos tarp daugybės kitų afrikietiškų auskarų prie Apollo treatro, kur Billie Holliday dainavo prieš 60 metų. Ir gavau tai, ko nesitikėjau rasti, ten, kur jie ir turėjo būti :) Tik pardavėja afrikietė nekalbėjo angliškai...

p.s. prie progos peržvelkit dar vieno jazzo fotografo portfoglio.

Black nr. 1 (II) arba du nauji meno vyrai

Kažkada žadėjau rašliavos apie juodą spalvą tęsinį. Kaip pasakė mano draugė vakar: "juoda - tai ne spalva, o požiūris arba net gyvenimo būdas." Labai greiti mes tai, kas užima didžiąją dalį mūsų dienų ir minčių, vadinti gyvenimo būdu... Bet ne filosofuoti čia ruošiuosi, o pristatyti Jums savo radinį. Jo vardas Johnny Cash. Tikriausiai nereikia pristatinėti šito jail folko banditėlio juodais drabužiais? Paklausit, kuo kietas Cashas? O gi tuo, kad visais laikais buvo ištikimas savo stiliui ir liaudžiai į akis drąsiai rėžė tai, ką apie ką kiti bijojo pagalvot. Johnny buvo nuoširdžiai abejingas ir natūralus, todėl man ir patinka. Bet jo pažinimas man prasidėjo tik per mėnuo juodaragį (kaip simboliškai juoda tatai yra...). Zarasų užkaboryje radau jo autobiografiją ir negalėjau jos ten palikti, nes iš viršelio žvelgė jis štai taip:

Cashas buvo Elvio priešingybė ir nevengė pastarojo pakomentuot tiek knygoje, tiek čia.

Kitas, šiek tiek anksčiau atrastas meno vyras, fotografas - Elliot Erwitt. Tikriausiai jis toks pat žinomas kaip Coco arba C. Bepburn, bet man jis buvo atradimas. Ypač del to, kad sustiprino vidinę šypseną keliančius prisiminimus ir time-travelling jausmą.

Damasko plienas iš sendaikčių

Niujorkas vis dėlto paliko įspaudą ir vienokiais ar kitokiais pavidalais kasdien kelia reminiscencijas. Pradedant Harlemo vaizdais ir baigiant sendaikčių turgumis (kažkoks keistas žodis). Bevaikštant tarp kilometrinių stalų su viso pasaulio juvelyrika, daug kartų pagalvojau, iš kur sukaupiami tokie lobiai. Prieš kelionę Vilniaus Tauro kalno sendaikčiuose buvau įgijus nuostabią vėduoklės formos sagę, kurios rytietiška kilmė švietė iš toli. Taigi tuose niujoko turguose mačiau daug panašių dirbinių, kurių pardavėja nenorom prasitarė, kad čia ispaniški papuošalai iš Toledo, gaminami damaskietiškai juodinant ir graviruojant plieną. Deja, tą sagę labai greitai pamečiau, bet dabar bent žinau, kad ir į Vilnių kažkokiais keliais tokie juvelyrikos pavyzdžiai patenka.

The Cangelosi Cards tyrumas

Mūsų NewYorkietiškas atradimas, The Cangelosi Cards šiandien jau bus Vilniuj! Truputį sunku patikėti, bet labai smagu ir labai laukiu jų. Dar būdami NY, po Frankie95 festo lankėmės keliuose koncertuose ir kiekvieną kartą ištikdavo tas pats „nežinau, kur esu“ jausmas. Ko gero labiausiai įsiminė vėlus vakaras Telephone bar. Su sąlyga, kad po 5 bemiegių naktų per festivalį ir sėdėjimo ant US centrinio pašto laiptų buvom gerokai išsieikvoję ir persisunkę įspūdžiais, savo pajautrinta vaizduotę gavom pamaloninti dar keletą naktų. Priėję legendinį Telephone barą East Village rajone neabejojom, kad tai ta vieta. Iš tolo švietė raudonomis angliškomis telefono būdelių pusėmis apkaltas fasadas. Užėję į vidų neradom koncerto ir prie baro paklausėm „kas čia yra?“. Tada mus palydėjo į mezginiuotomis užuolaidomis įslaptintą tamsų kambarį, pulsuojantį speakeasy nuotaikomis. Žmonių daug. Tiesiog tiek, kiek tilpo 5 staliukų patalpoje, papuoštoje senoviniais paveikslais ir masyvių rėmų veidrodžiais, nesimetriškai laužiančiais erdvę. Kai iš gatvės patekom į tą keistą muzikos celę, buvom dar įsimagnetinę ir kurį laiką net kvėpuoti stengėmės kuo tyliau, kad neišblaškytume mistiškai tylios muzikos proceso. Vėliau kažkas įsišnekėjo, kažkas užmigo, kažkas šoko bliuzą. O iš tos keistos telefono būdelės išėjau dar nesibaigus muzikai, nes norėjosi išsinešti ją ausyse ir rūbuose. Tokie man pasirodė The Cangelosi Cards, autentiški ir tyri iki negalėjimo. Paklausykit čia, gal patiks. Daugiau info apie juos įdėta čia.

New York dienoraštis, 1 diena

...nors nuo keliones į NY praėjo šiek tiek laiko, neseniai radau pirmos dienos dienoraštį, kurį dedu čia, nes manau kam nors gali būt įdomūs įspūdžiai ir t.t.

"po vienos paros New Yorke atrodo, kad čia esu jau seniai ir kad šito miesto neįmanoma išeksplorinti. galvoje sukasi tiek daug sakinių nuotrupų bet atrodo, kad nieko iš tikrųjų negirdėjau, o tik mačiau. kai rytas prasidėjo juodžių šūkavimais (you fucked up nigga! gaila nemačiau kaip jis atrodė), melancholišku lietumi ir pro apmusijusį viešbučio stogą blankiai apšviestu synth sumuštiniu, viskas taip ir nenustojo suktis. dabar gulėdama romantiškame namų kambaryje ant mažytės ir minkštos lovos žiūriu į saulinės geltonos ir oranžinės sienų sankirtą (nuteikia nuostabiai, džiaugiuosi, kad neenergiztuoja bent dabar), galvoju, kad čia mes esam visi tik lašelis jūroj. times square man atrodė begalinis, ta masinė spūstis neprasminga ir varginanti, bet tik tokiom minutėm suprantu, ką iš tikrųjų labiausiai mėgstu. mėgstu patirti tokį supratimą būdama kur nors tikrai toli. tiesą sakant triukšmo pro langą dabar, apie dešimtą pm yra tiek, kiek ir vokiečių gatvej savaitgalį tokiu metu, šiltu oru. apie šiltą orą. kai stovi su suknele virš nesibaigiančių ir gilių kaip bedugnė grotuotų ventiliacijos angų, pravažiuojantis metro traukinys tikrai sukelia šilto požemio oro gūsį, kuris pakelia drabužius kaip tai merlin kadaise nutiko. toks jausmas, kad mes čia atvykom patikrinti mitų ir legendų. ir kiekvieną minutę patikrinam: apie svetingumą, paslaugumą, tam tikro pobūdžio saugumą (tikriausiai papasakosiu apie tai veliau, kai daugiau nuotykių bus). dabar iš kiemo sugrįžę mano sugyventiniai pasiūlė kartu eit pažiūrėt "geto teliko", suprask gatvės gyvenimo. mitas, kad NY nerūkoma, spanish Harleme viskas vyksta natūraliai. natūraliai vyksta ir tai, kad siandien mums vis dar susimaishiusi diena su naktim ir šiek tiek suzombėję... bet mums sekasi, nes vieni gyvenam nuostabiam viešbuty, nedideliam aukštutinio harlemo name, kuriam tikrai prieš kažkiek metų buvo butai juodukų arba ispanų ir čia virė šiek tiek tikro gyvenimo. šitam kišeniniam indėniškais kilimais išklotam kambary po lempos laideliu, kabančiu nuo lubų, nusprendžiau, kad niujorke nėra žemės, nes ten, kur turėtų būti kažkiek žemės, yra metro ir požeminės aikštelės, ir tos neaišku kur vedančios ventiliacinės angos... o ant tos pakabintos gatvių dangos slankioja žmonės, kuriems nelabai svarbu kur kojos neša ir akys veda. užteks medituoti, einu su šeima į gatvę pasėdėti."

tokiais paveikslais buvo papuoštos mūsų namų sienos... visiškas kosmosas :)


bus daugiau...