Auksiniai rembrantai, paukščiai ir vyšnių žiedai

Atleiskit, bet tikrai nemėgstu dekupažo. Negaliu pakęst servetėlinių gėlių ir visų tų dėžučių... Labiausiai dėl to, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių užsiėmimas. Jos prigamina nesuskaičiuojamą kiekį margumynų, kurių lietuviškuose namuose ir taip be saiko. Fę. Laukiu Jūsų mielų komentarų, kurie tai paneigtų...

Bet! Praėjusį savaitgalį Stokholmo blusturgyje radau apyrankę, kurios nuostabus spalvų derinys mane už rankos vedė į japonišką sodą, kur ant žydinčios vyšnios šakelių suposi žaliaplunksniai tulžiai. Ištirpau kaip sviestas keptuvėje ir čiupau apyrankę lauktuvių G.P., kuriai, kaip koks kavalierius, vis vežu papuošalus iš už jūrų – marių. Dabar turiu prisipažinti, kad šita septyniasdešimtųjų rytietiška medinė apyrankė su paukšteliais yra... servetėlių menas. Tik iš dešimto karto tai supratau, nes auksinis fonas ir milimetrine plunksnele nutapytos gėlės atrodo kaip piešiniai! Man ji patinka labiau nei bet kas dabar! Po storo nelygaus lako sluoksniu įkalintos gėlės ir paukščiai...

Kai pirmą kartą apsilankiau senuosiuose namuose pas Vaičiūnaites, man labai panašų įspūdį padarė auksiniais dažais ir portretais dekoruotos durys. Tada nedrįsau paklausti, kaip tokios tikslios sumažintos rembrantų kopijos galėjo ten atsirasti. Dar vienas atradimo džiaugsmas ir nusivylimas… kaip saldžios vynuogės su dideliais karčiais kauliukais.

Idealus rytas Chelsea

Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:



O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra filmas.

Apie lindyhopo maratoną

Jau keletą savaičių galvoje ūžia maratonas... negaliu sulaukti šeštadienio:

"Rugsėjo 12 d., 18 val., Lietuvių Liaudies kultūros centre startuoja pirmasis lindyhopo maratonas, nukelsiantis šokėjus ir renginio svečius į 1930-ųjų Niujorką. Šiuo simboliniu džiazo muzikos ir šokių maratonu Lindyhop.lt klubas skelbia naujų mokslo metų pradžią.

Kaip teigia Lindyhop.lt klubo entuziastai, idėja rengti lindyhopo maratoną sulaukė savo dienos. Šokių maratonas Didžiosios depresijos laikais (apie 1930 m.) JAV buvo populiari pramoga ir galimybė išlošti didelį prizą. Maratone galėjo dalyvauti tiek mėgėjai, tiek profesionalai, svarbu sumokėti simbolinį mokestį, ir laikytis iki paskutiniųjų.

Iš čia ir atsirado posakis: "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?". Žmonės veržėsi į maratonus ne tik dalyvauti, bet ir pasižiūrėti. Maratonai sutraukdavo minias smalsuolių, nes renginio metu vykdavo profesionalių šokėjų, cirko ir teatro artistų pasirodymai, grodavo orkestras ir vykdavo kitų puikių pramogų, kurių buvo ištroškusi ekonominės depresijos prislėgta visuomenė.


Rugsėjo 12 d., pačiame maratono įkarštyje, rafinuotumo ir muzikos elegancijos ištroškusius šokėjus pakerės auksinės Ellos Fitzgerald melodijos, kurias atliks Kristina Žaldokaitė, Andrej Polevikov, Denis Murašov ir Andrius Kairys.

Maratono metu dalyviai ir žiūrovai išgirs ir gatvės svingo ansamblį Rhythm Junkies. Tai visų pažįstami džiazuojantys lindyhoperiai ir jų draugai, grojantys savo bei lindyhoperių malonumui. Šeštadienį iš senamiesčio gatvelių susirinkęs ansamblis paryčiais gros pašėlusį svingą ir širdį draskantį bliuzą.

Kad maratono naktis neprailgtų, renginio dalyviai ir svečiai čia pat galės užkąsti, atsigaivinti sultimis ir kava. Poilsiui bei įspūdžių aptarimui bus įrengtas ramybės kampas.

Maratonas tęsis tol, kol šokių aikštelėje liks viena nugalėtojų pora. Jiem atiteks Maratono Bankas ir simbolinės pirmojo „Lindyhopo MARATONO“ taurės.

“Miegok arba šok“ teigia ryžtingai nusiteikę lindyhoperiai, kviesdami kiekvieną tapti istorinio įvykio liudininkais.

Daugiau informacijos www.lindyhop.lt."

Auksiniai veidai iš afrikietės rankų

Pasakojau keletą kartų šitą istoriją. Pamačiau šiuos veidus ir negalėjau pamiršti. Nesitikėjau, kad taip gali būti, bet radau juos tarp daugybės kitų afrikietiškų auskarų prie Apollo treatro, kur Billie Holliday dainavo prieš 60 metų. Ir gavau tai, ko nesitikėjau rasti, ten, kur jie ir turėjo būti :) Tik pardavėja afrikietė nekalbėjo angliškai...

p.s. prie progos peržvelkit dar vieno jazzo fotografo portfoglio.

Black nr. 1 (II) arba du nauji meno vyrai

Kažkada žadėjau rašliavos apie juodą spalvą tęsinį. Kaip pasakė mano draugė vakar: "juoda - tai ne spalva, o požiūris arba net gyvenimo būdas." Labai greiti mes tai, kas užima didžiąją dalį mūsų dienų ir minčių, vadinti gyvenimo būdu... Bet ne filosofuoti čia ruošiuosi, o pristatyti Jums savo radinį. Jo vardas Johnny Cash. Tikriausiai nereikia pristatinėti šito jail folko banditėlio juodais drabužiais? Paklausit, kuo kietas Cashas? O gi tuo, kad visais laikais buvo ištikimas savo stiliui ir liaudžiai į akis drąsiai rėžė tai, ką apie ką kiti bijojo pagalvot. Johnny buvo nuoširdžiai abejingas ir natūralus, todėl man ir patinka. Bet jo pažinimas man prasidėjo tik per mėnuo juodaragį (kaip simboliškai juoda tatai yra...). Zarasų užkaboryje radau jo autobiografiją ir negalėjau jos ten palikti, nes iš viršelio žvelgė jis štai taip:

Cashas buvo Elvio priešingybė ir nevengė pastarojo pakomentuot tiek knygoje, tiek čia.

Kitas, šiek tiek anksčiau atrastas meno vyras, fotografas - Elliot Erwitt. Tikriausiai jis toks pat žinomas kaip Coco arba C. Bepburn, bet man jis buvo atradimas. Ypač del to, kad sustiprino vidinę šypseną keliančius prisiminimus ir time-travelling jausmą.

Damasko plienas iš sendaikčių

Niujorkas vis dėlto paliko įspaudą ir vienokiais ar kitokiais pavidalais kasdien kelia reminiscencijas. Pradedant Harlemo vaizdais ir baigiant sendaikčių turgumis (kažkoks keistas žodis). Bevaikštant tarp kilometrinių stalų su viso pasaulio juvelyrika, daug kartų pagalvojau, iš kur sukaupiami tokie lobiai. Prieš kelionę Vilniaus Tauro kalno sendaikčiuose buvau įgijus nuostabią vėduoklės formos sagę, kurios rytietiška kilmė švietė iš toli. Taigi tuose niujoko turguose mačiau daug panašių dirbinių, kurių pardavėja nenorom prasitarė, kad čia ispaniški papuošalai iš Toledo, gaminami damaskietiškai juodinant ir graviruojant plieną. Deja, tą sagę labai greitai pamečiau, bet dabar bent žinau, kad ir į Vilnių kažkokiais keliais tokie juvelyrikos pavyzdžiai patenka.

The Cangelosi Cards tyrumas

Mūsų NewYorkietiškas atradimas, The Cangelosi Cards šiandien jau bus Vilniuj! Truputį sunku patikėti, bet labai smagu ir labai laukiu jų. Dar būdami NY, po Frankie95 festo lankėmės keliuose koncertuose ir kiekvieną kartą ištikdavo tas pats „nežinau, kur esu“ jausmas. Ko gero labiausiai įsiminė vėlus vakaras Telephone bar. Su sąlyga, kad po 5 bemiegių naktų per festivalį ir sėdėjimo ant US centrinio pašto laiptų buvom gerokai išsieikvoję ir persisunkę įspūdžiais, savo pajautrinta vaizduotę gavom pamaloninti dar keletą naktų. Priėję legendinį Telephone barą East Village rajone neabejojom, kad tai ta vieta. Iš tolo švietė raudonomis angliškomis telefono būdelių pusėmis apkaltas fasadas. Užėję į vidų neradom koncerto ir prie baro paklausėm „kas čia yra?“. Tada mus palydėjo į mezginiuotomis užuolaidomis įslaptintą tamsų kambarį, pulsuojantį speakeasy nuotaikomis. Žmonių daug. Tiesiog tiek, kiek tilpo 5 staliukų patalpoje, papuoštoje senoviniais paveikslais ir masyvių rėmų veidrodžiais, nesimetriškai laužiančiais erdvę. Kai iš gatvės patekom į tą keistą muzikos celę, buvom dar įsimagnetinę ir kurį laiką net kvėpuoti stengėmės kuo tyliau, kad neišblaškytume mistiškai tylios muzikos proceso. Vėliau kažkas įsišnekėjo, kažkas užmigo, kažkas šoko bliuzą. O iš tos keistos telefono būdelės išėjau dar nesibaigus muzikai, nes norėjosi išsinešti ją ausyse ir rūbuose. Tokie man pasirodė The Cangelosi Cards, autentiški ir tyri iki negalėjimo. Paklausykit čia, gal patiks. Daugiau info apie juos įdėta čia.