Herrängo muzikinis kosmosas

Kaip ir sakiau, keletas iliustracijų. Čia Milda, Meschyia ir Mia traukia "sugimimodiena" Mixui. Toliau jam'ų akimirkos... enjoyed...




Pasiskolinau keletą foto iš Emilijos (linkėjimai miegančiai gražuolei:)

Gotham + Avalon = Herräng*

Liepos mėnesį Herrängo šokių stovykloje (Herrang Dance Camp) gyvavęs Lindyhop.lt klubas su gaiviais pajūrio vėjais ir naujomis idėjomis vėl skrieja į Vilnių, kad su dar didesniu džiaugsmu pradėtų ruoštis artėjančiam pamokų sezonui.

Tradicija tapusioje lietuvių stovyklavietėje, simboliškai vadinamoje Vilnius street, šiemet, kaip ir pernai, netilo tapo batų kaukšėjimas ir ūžė įvairaus (ne)rimtumo pokalbiai, tačiau nė vienas užsukęs į Vilnius Street nepaneigs, kad įsimintiniausias HDC'09 reiškinys buvo MUZIKA. Iš visų pasaulio užkampių susirinkę džiazo muzikantai sukėlė perversmą. Ne tik grojantys, bet ir besiklausantys ne vieną vakaro susirinkimą iškeitė į improvizuotus koncertus, vykstančius tarp palapinių ir uodų. O šokių salėms gerokai ištuštėjus visi, kas su instrumentais, rinkosi Bar Bedlam. Net ir dabar klausant "After You've Gone" ar "St. Louis Blues" kūnu nubėga šiurpuliukai, o išgirdus "My Blue Heaven" prisimena savyje paskendusių ir gal jau kažkiek tansliuojančių Tomo, Mindaugo, Andy, Logginso, Mimi veidai, mėlynai, geltonai ir raudonai nuspalvinti baro vitražų. Nė karto neskaičiavau, bet įvairiais instrumentais grojančių lindyhoperių stovykloje nuolat būdavo visas tas dvi savaites. Gal ir ne kartu, bet grojo: 6 gitaros, 4 trimitai, wahsboardas (iš viso buvo 3 vnt.) ir solinukas, 2 bandžos, 2 ukulėlės (uGai :), 4 klarnetai, 3 trombonai, kontrabosas, akordeonas (2 vnt.), 2 smuikai, pianinas, mandolina, kazoo (prisimenu nerišliai). Jaučiu tikrai keleta veikėjų praleidau, bet ir be jų orkestras atrodo galingai. Visą šitą profesionalų ir pradedančiųjų orkestrą sustiprino charizmatiškoji New Orleano gatvių giesmininkė Meschyia Lake (ex "The Loose Marbles", dabar "Too Dumb To Die"), nežemiškoji būtybė Tamar Korn (iš "The Cangelosi Cards"), Mimi Terris, Mia Goldsmith ir Milda, mūsų gatvės pasididžiavimas ir „Rhythm Junkies“ balsas.

Herrange visada turi būti gyvas, nes atrodo, kad kiekvieną akimirką vyksta dalykai, kurie gali niekada nepasikartoti. Nuo to pastovaus gyvumo įvykiai tampa dar ypatingesni, kol pradedi nebesuprasti kur realybė, o kur sapnas. Kai paryčiais girgždančiu dviračiu skrieji namo pro kvepiančias liepas ir eidamas į virtuve vos ne lipi kuosoms ant uodegų, supranti, koks nerealus (toks, kokio nebūna niekur kitur) yra herrangas. Ir šitoj suaugusių žmonių žaidimų aikštelėj gali daryti ką nori, kol tai netrukdo kitiems žaidžiantiems šalia. Vieniem herrangas yra marios muzikos ir improvizuotas tatuiruočių salonas, kitiems jūra, vėjas ir įkvepiančios pamokos, dar kitiems - metų įvykis, kur susitinki draugus ir atsisveikindamas jau lauki kitų metų, kai sugrįžęs vėl juoksies iš švediškų Lennarto juokų, gersi arbatą iš to paties puodelio, avėsi tuos pačius batus ir gersi žalias 9-erias prie Reception.

Kol kas tiek, bus daugiau. Ir iliustracijų

*Vienas Meschyios muzikantas, belgas, jo vardo taip ir nesužinojau, sakė, kad yra iš Gothamo miesto. Kaip tyčia tą vakarą buvo penktadieninis superherojų sąskrydis. Tuo tarpu kitas, graikijoj užaugęs prancūzas Loran pareiškė, kad jis iš Avalono (taip vadinasi vienas jazzo gabalas, kurį bernai dažnai grojo HDC). Avalonas pats savaime yra mitologinė sala, kurią mielai prisiečiau kito penktadienio vakarėlio temai - Mitai ir Legendos.

Dažytojo botai

Ruošiuosi Herrangui... Ten visada prireikia guminių batų, o tie, kuriuos paskubomis įgijau, kad galėčiau per lietų pareiti namo, man nepatiko. Jie prašyte prašėsi aptėškiami dažais. Kaip tik turėjau užsilikusio elektric spalvos aerozolinio ir sidabrinio purškalo. Dar šiek tiek ugninės orandžinės aliejinių dažų, kuriais dažėm radiatorių sesės kambary. Rezultatas štai maždaug toks gavosi (tikrosios spalvos nelabai fotogeniškos...). Fone išpuoselėtas mamos gelių darželis, o pirmam plane Viktorijos pomidoras.

Keliausiu taip...

Ilgas atostogų savaitgalis davė daug džiaugsmo ir atradimų. Kaip pvz nuodingi peraugę krapai (aka sosnovskio barščiai), svajonės apie medžio namelius, žemuogių arbata ir nuostabus lagaminas...

...kurį iš Paukštynės vežuosi į Herrangą. Be to, važinėjom dviračiais po mėlynių, velnių, liepų ir gyvačių mišką.

...

Mano Keds istorija

Vakar eidama namo pagalvojau, kad jei jau esi “su visais” ir turi blogą, gerai būtų ir nuolat jį blog‘inti. (Dabar pagalvojau dar ir tai, kad neatsimenu, kaip vakar parėjau namo po d.d., tai bent automatika...) Taip pat pagalvojau, kad anksčiau prirašydavau daug ir ilgų pasvaičiojimų, o dabar noriu tiesiog išliet vieną kitą mintį arba įmest kokią nuotrauką, kompe užsigulėjusią. Arba kokiu nors savo fanatizmu pasidalint. Kad ir pvz mano Keds batų pomėgis, kuris prasidėjo kai dar tokių LT nebuvo visai ir tik iš amerikės kažkokiais kreivais keliais panašus apavas iki manęs atkeliavo. Tų pirmykščių baltų teniso batelių padas buvo toks plonas, kad jausdavai kiekvieną akmenuką. Dėl to man ir patikdavo.

Vaikščiojimas basomis man yra šventas dalykas, nors ir turiu saugoti lindyhopui reikalingas pėdas... Truputį gal nukrypsiu su pasakojimais, ant kokio paviršiaus labiausiai mėgstu vaikščioti basomis. Atsimenat sode būdavo tokie guminiai takeliai tarp lysvių? Tai va jie gerai įkaitę būdavo, nes juodi ir jei palydavo, tai vanduo balose būdavo šiltas ir į jas lipdavau. Dar smagu yra rytais šaltas ir drėgnas jūros smėlis arba šiltas (vakaro šilumos) akmenuotas asfaltas. Ir žarijos! Blogiausio paviršiaus konkursą laimi ežero dumblas ir sraigių kiautai. Arba dar ražienos, kurios net sportbačių padus įveikia.

Taigi, grįžtant prie Keds, noriu pasakyti, kad šitie klasikiniai sportbačiai yra tikras džiaugsmas. Truputi paverčiau (iš čia) apie juos:

Keds sportbačiai – tai klasikinis stilius, autentika, patogumas ir kokybė. 1916 m. juos pradėjo gaminti U.S. Rubber Company (aka Uniroyal). Pirmiausiai buvo nuspręsta batelius pavadinti Peds (gal Fliakio džiaugsmui :D), kas reikštų „pėdą“ lotyniškai, tačiau šis pavadinimas jau buvo užregistruotas kitur, todėl pasirinktas artimiausias pavadinimas – Keds. 1917 m. pirmieji medžiaginiai sportinukai „sneakers" buvo pristatyti liaudžiai. Sneaker angliškai reiškia sėlinimą be garso. H. N. McKinney taip pavadino kedsus, nes jų guminiai padai neskleidžia jokio garso žengiant bet kokiu paviršiumi.

(Legenda sako, kad batai buvo populiarūs jaunimo tarpe, su sąlyga, kad būdavo lengva išsėlinti iš namų su draugeliais nesukeliant tėvų – g.). Beje, dabartiniai šokių sportbačiai, vadinami sneaker‘iais, yra Keds‘ų giminaičiai. Keds bateliai labai greitai populiarėjo ir buvo kopijuojami. Dabar jų yra visokiausių, bet man labiausiai patinka Champion Classic. Juos pirma kartą pamačiau Herrange, nes visos nuostabios šokėjos juos turėjo ir visokių spalvų! Taigi su sąlyga, kad esu batų pirkimo internetu frykas (nes dažniausiai jie man kokiu nors būdu netinka), prasidėjo Keds paieškos. Ilga tai buvo istorija su geru rezultatu niujorke. Išvada: šitie batai yra žiauriai geri ir šokiams, ir gyvenimui. Ir esu įsitikinus, kad su jais Hellzapoppin' šoko Frankie Manningas. Hau.

Vandalai su sandalais

Gal iš tiesų vandalai nebuvo tie, kurie išrado sandalus, bet čia viskas dėl rimo. Sandalai (jau vien pats žodis) yra vienas iš tų vasaros simbolių, reiškiančių šiltas naktis, keliones, jūras, basas kojas (!), šiltus akmenis, pėdsakus ir t.t.. Graikai ir egiptiečiai dėvėjo sandalus ir turbūt neįsivaizdavo kitokių batų. Sandalai gi ir yra tik papildomas padas, kad basos pėdos nesitrintų į akmenis. Dar sandalai yra odė tobuloms moters pėdoms (tiesiogine ir perkeltine prasme). O gal dar sandalai yra kažkuo susiję su sandalmedžiu? Beje, gal kad žino, kokie buvo "lietuviški" sandalai prieš 1000 metų? Daug klausimų, mažai laiko. Einu minti savo auksinių sandalų. Labiau norėčiau tokių kaip žr. pav.

Billie Holliday šuo

Pastarąjį metą daug skaičiau apie Billie Holliday (aka Lady Day arba tiesiog Lady). Šios išskirtinės damos gyvenimo filosofija "viskas arba nieko" jai vis padėdavo įsipainioti į begales liūdnų atsitikimų. Ir kiek vyrų ar kailinių ji bebūtų pakeitus, su Billie visada buvo jos mylimi šunys. Pavyko rasti nuotrauką, kur Lady ruošiasi koncertui Downbeat klube, NY, 1946(?), ir pozuoja su savo ištikimuoju Mister (čia garsiojo jazzo fotografo William P. Gottlieb nuotrauka). Apie Billie galėčiau kalbėti valandas, bet kol kas tiek...

p.s. daugiau foto ir info yra čia.