2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Black nr. 1 (I)

Kad ir kaip nejuoda gyvenime, kartais tiesiog negali atsispirti šiai subtiliai spalvai. Nujaučiu artėjantį juodos spalvos sezoną, kuris, laimei, trunka ilgiau nei baltas vasaros laikotarpis. Daugeliui juoda nuobodi, o man šiandien juoda – gili ir ypatinga spalva, po kuria slepiasi ne tik subtilumas ir rafinuotos manieros. Tačiau juoda nelygu juodai...

Ne juodai baltas kinas, paliekantis juodai baltą įspūdį


Paskutinis mano matytas filmas – Breakfast at Tiffanys‘s. Man tai pasirodė nebanaliai žavu, ypač todėl, kad filmą žiūrėjau italų k., kuria moku tik keiktis. O čia... Audrey Hepburn tiesiog nuostabi. Mielumo ir naivumo įsikūnijimas, kuriam net žodžiai nereikalingi. O svarbiausia – nepakartojama jos nerūpestinga elegancija su visomis tomis juodomis suknelėmis.

Maža juoda suknelė

Tik XX a. pradžioje moterys dažniau pradėjo dėvėti juodą spalvą.Anksčiau juoda buvo laikoma gedulinga spalva. Taigi 1920-aisiais Coco Chanel išrado nepamainomą kiekvienos madingos moters garderobo būtinybę – kuklią juodą suknelę, kurią žurnalas Vogue pakrikštijo „suknelių Fordu“. Maža juoda suknelė – tai elegancijos simbolis, idealiai atrodantis su perlų vėriniu. Mažas juodas sukneles dėvėjo Audrey Hepburn ir Betty Boop... Suknelė universali ir kartu paprasta kaip ir sutrumpintas jos pavadinimas – LBD (little black dress).

Bus daugiau...

2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

kostiumas

Pirmadienis - rašymo diena. Nesvarbu, kad kiekviena diena yra rašymo diena. Dabar įsivaizduoju sceną iš kokio XX a. pradžios filmo, kur prie kontoroje sugrūstų stalų su mašinėlėmis sėdi reporteriai ir triukšmingai spausdina protarpiais pasiginčydami su kolegomis. Jų baltos marškinių apykaklės ir atraitotos rankovės - tai amžinas nerūpestingumas, o pirštuose smilkstančios cigaretės ir dailios (plonos vilnos) liemenės dvelkia laikmečio elegancija. Beveik išsilydžiau vien pagalvojus apie tokį senelių laikų vyrukų įvaizdį. Neslėpsiu, man visada keldavo šypseną pagalvojus kaip atrodo jų briliantinu sutepti plaukai rytais. Irgi neslėpsiu, kad anksčiau kartais apie tai pagalvodavau, bet dabar jau esu mačius... Vis vien be galo žaviuosi vyriška elegancija, o ypač gebėjimo su kostiumu atrodyti nerūpestingai.

Todėl šį kartą noriu užbėgti už akių visiems vyrų mados žinovams ir primesti mums aktualių 3 - 4 dešimtmečių kostiumų mados istoriją...

Labai trumpai ir subjektyviai apie tai, kodėl Peter'is ir Vince'as devi plačiapečius švarkus.

Anot įvairių interneto šaltinių, vyriškas kostiumas ypač pasikeitė apie 1930-uosius, kuomet ypač išplatėjo švarkų pečiai, mat tapo madingas tvirto torso siluetas. Platūs "V" formos atlapai formavo plačios krūtinės įspūdį. Naujieji kostiumų švarkai tapo dviborčiai (suprask, turėjo 2 eiles sagų). Siluetą papildė ilgos kelnės su kantu. Galėjai pamatyti įvairių vyriškų spalvų kostiumus, dienomis juoda nedominavo.

To meto vyrų mada sklido iš džentelmenų sostinės Londono. Taigi apie 1935-uosius atsirado tarp verslininkų populiarus londonietiškas siluetas "London cut" arba "drape cut". Jie pasižymėjo aukštai prasidedančiu sagų užsegimu, aukštai pakeltomis kišenėmis, klostėmis ant šiek tiek siaurėjančių rankovių ("drapes").

Žymiai daugiau klosčių ir išskirtinių detalių turėjo "zoot suit" kostiumai, populiarūs tarp gangsterių. Kadangi pastarieji labiau mėgo puoštis, o jų drabužiai turėjo ir gilesnę paskirtį... apie juos atskirai.

Iš to, ką perskaičiau apie "Jazz" ir "didžiosios depresijos" laikų kostiumus ir palyginus su šiuolaikine kostiumų mada bent vizualiai, sakyčiau, tobulas derinys būtų toks:
  • siauros Jazz'o laikų kostiumo kelnės be atvartų, bet ne pertrumpos. Su kantu! Kojinės turėtų matytis minimaliai;
  • prigludus liemenė šilkine nugara su 4 sagom. Turi matytis sprindis kaklaraiščio (apie juos vėliau...);
  • švarkas - tiesus, šiek tiek paplatinti pečiai, vienas skeltukas nugaroj, nežymiai, bet įliemenuotas, būtinai dvibortis (Double-breasted) - 6 sagos. Skvernai šiek tiek ilgesni negu įprastai, kokias 3 cm. Atvartai ne labai platūs, proporcingi švarko priekio pločiui, kampai smailūs, gali būti su kilpa. Kairėje pusėje paslėpta kišenėlė fantazijai.
Kaip mama sako, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp senoves ir mados dabar. Pripažinkim, kartais net patys nuostabiausi senoviniai rūbai prie mūsų šiuolaikinių sportbačių ar plastmasinių papuošalų atrodo ne į temą. Griežtai pasisakau už stiliaus vienovę net ir tada, kai pati atrodau ne į temą su, sakykim, tatuiruotes vaizduojančiais ženkliukais palto atlape.

Kartais pamanau, koks malonumas yra nevaržomai šokti ir nesukti sau galvos dėl nieko. Juk net su visais savo įdomiais ar puošniais drabužėliais nuolat permirkstame iki paskutinio siūlo... Bet ir "back in the days" lindyhoperiai laistydavosi prakaitais, juk tokia šio šokio specifika. Kaip rašė Frankie Manning'as savo knygoje, kelis kartus per vakarą bėgdavo namo persirengti kostiumo, nes būdavo visas šlapias. Taigi net ir didžiosios depresijos metais, kai rūbams pinigų nebuvo ir nereikėjo (nes visi atrodė vienodai apšiurę), vyrai kasdieną rengdavosi kostiumą ar bent kelnes ir marškinius.

Pamirštam visus skudurus. Juk šiaip kiekvienas geriausiai jaučiasi šokdamas tada, kai drabužis ne tik nevaržo judesių, bet ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tad jei kam nors lindis yra džinsai ir švarkas, ok. Įdomiau, jei džinsai ir petnešos (kaubojų svingo šokiai), jei džinsinis miniakas - you go, girl! Bet man labiau patinka kostiumai ir suknelės. Peace.

2008 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

lagaminas


Man nuo neatmenamų laikų rūpėdavo lagaminai. Pirmiausia todėl, kad vienas didžiulis kartoninis ir apkaustytas visada būdavo spintoje, pačioje nepasiekiamiausioje vietoje, iki neužsidaromumo prikrautas vaikiškų rūbelių, mamos mergautinių suknelių, lėlių ir kitų nuostabių daiktų. Kai išmokau jį nukelti nuo spintos, mėgdavau jį atsklęsti ir apžiūrėti iš ko padarytas vidus ir ar jame galima tilpti. Pripažinsiu, jis būtų atrodęs žymiai romantiškiau, jei būtų apklijuotas kelioniniais lipdukais... Juk lagaminas yra visų kelionių liudininkas. Būtent todėl ir būdavo klijuojami aplankytų miestų ir šalių lipdukai: Hilton International Milano, Bojour Paris, Los Angeles, Visit India...

Egzotiški ir spalvingi kelionių lipdukai su šalių ir viešbučių pavadinimais turėjo ne tik sentimentalią reikšmę, bet ir praktinę paskirtį. Lipdukai ir etiketės žymėjo lagamino savininko kelionės kryptį ir leido atskirti keliautojų lagaminus. Be to, tai buvo viešbučių ir, pavyzdžiui, kurortų reklama.

Romantiškiausiai šiandien man atrodo `30 – `40 metų lagaminų komplektai. Labiausiai norėčiau turėti paveldėtą trijų lagaminų rinkinį. Deja, visi smetoniniai lagaminai būdavo labai sunkūs, o prabangių odinių Angliškų ar Vokiškų lagaminų ko gero niekas Lietuvoje neturėjo, nebent tuometinė Kauno grietinėlė. Lagamino vertė visais laikais priklausė nuo medžiagų, šiuo atveju odos, o taip pat ir nuo spynelių kokybės ir sudėtingumo. Ypatingą vertę lagaminams suteikė ir autentiški gamintojų ženklai, įspausti prie rankenos, lagamino viduje ar įausti švelnučiame pamušalo šilke. Prabangos skonis, tiesa?

Dabar niekas nebegamina lagaminų mediniu rėmu, aptrauktu jaučio oda, 3 mėnesius grūdinta ir mirkyta įvairiuose natūraliuose ir sintetiniuose preparatuose. A, ir dar! Patys brangiausi lagaminai būdavo gaminami iš krokodilo odos arba tiesiog turėjo keturis skląsčius. Tuo ir skyrėsi miestiečių ir „mažiau miestiečių“ lagaminai. Pastarieji tenkindavosi lagaminais su vienu ar dviem skląsčiais...

Tikriausiai teko ne kartą sėdėti ant lagamino ar kuprinės kokioj nors pasaulio krašto stoty ar pakelėj ir skaičiuoti įbrėžimus ar, neduokdie, skyles ir dėmes. Kiek nuostabių prisiminimų kyla iš visų tų pėdsakų. Ir koks begalinis džiaugsmas atrasti keletą pinigų ar kokį raktą po įplyšusiu pamušalu... Būtent todėl savas lagaminas yra mieliausias kelionių draugas. Galiu lažintis, kad Peter Loggins ne tik groja, bet ir keliauja su savo senuoju lagaminu.


P.S. Vienas pažįstamas jau senokai kolekcionuoja vintažinius lagaminus ir neseniai į jo rankas pakliuvo 2 metrų plokščia skrynia su rankena. Tai irgi lagaminas, bet tikriausiai skirtas kokiam nežinomam muzikos instrumentui...