2009 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Auksiniai rembrantai, paukščiai ir vyšnių žiedai

Atleiskit, bet tikrai nemėgstu dekupažo. Negaliu pakęst servetėlinių gėlių ir visų tų dėžučių... Labiausiai dėl to, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių užsiėmimas. Jos prigamina nesuskaičiuojamą kiekį margumynų, kurių lietuviškuose namuose ir taip be saiko. Fę. Laukiu Jūsų mielų komentarų, kurie tai paneigtų...

Bet! Praėjusį savaitgalį Stokholmo blusturgyje radau apyrankę, kurios nuostabus spalvų derinys mane už rankos vedė į japonišką sodą, kur ant žydinčios vyšnios šakelių suposi žaliaplunksniai tulžiai. Ištirpau kaip sviestas keptuvėje ir čiupau apyrankę lauktuvių G.P., kuriai, kaip koks kavalierius, vis vežu papuošalus iš už jūrų – marių. Dabar turiu prisipažinti, kad šita septyniasdešimtųjų rytietiška medinė apyrankė su paukšteliais yra... servetėlių menas. Tik iš dešimto karto tai supratau, nes auksinis fonas ir milimetrine plunksnele nutapytos gėlės atrodo kaip piešiniai! Man ji patinka labiau nei bet kas dabar! Po storo nelygaus lako sluoksniu įkalintos gėlės ir paukščiai...

Kai pirmą kartą apsilankiau senuosiuose namuose pas Vaičiūnaites, man labai panašų įspūdį padarė auksiniais dažais ir portretais dekoruotos durys. Tada nedrįsau paklausti, kaip tokios tikslios sumažintos rembrantų kopijos galėjo ten atsirasti. Dar vienas atradimo džiaugsmas ir nusivylimas… kaip saldžios vynuogės su dideliais karčiais kauliukais.




2009 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Idealus rytas Chelsea

Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:



O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra filmas.

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Apie lindyhopo maratoną

Jau keletą savaičių galvoje ūžia maratonas... negaliu sulaukti šeštadienio:

"Rugsėjo 12 d., 18 val., Lietuvių Liaudies kultūros centre startuoja pirmasis lindyhopo maratonas, nukelsiantis šokėjus ir renginio svečius į 1930-ųjų Niujorką. Šiuo simboliniu džiazo muzikos ir šokių maratonu Lindyhop.lt klubas skelbia naujų mokslo metų pradžią.

Kaip teigia Lindyhop.lt klubo entuziastai, idėja rengti lindyhopo maratoną sulaukė savo dienos. Šokių maratonas Didžiosios depresijos laikais (apie 1930 m.) JAV buvo populiari pramoga ir galimybė išlošti didelį prizą. Maratone galėjo dalyvauti tiek mėgėjai, tiek profesionalai, svarbu sumokėti simbolinį mokestį, ir laikytis iki paskutiniųjų.

Iš čia ir atsirado posakis: "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?". Žmonės veržėsi į maratonus ne tik dalyvauti, bet ir pasižiūrėti. Maratonai sutraukdavo minias smalsuolių, nes renginio metu vykdavo profesionalių šokėjų, cirko ir teatro artistų pasirodymai, grodavo orkestras ir vykdavo kitų puikių pramogų, kurių buvo ištroškusi ekonominės depresijos prislėgta visuomenė.


Rugsėjo 12 d., pačiame maratono įkarštyje, rafinuotumo ir muzikos elegancijos ištroškusius šokėjus pakerės auksinės Ellos Fitzgerald melodijos, kurias atliks Kristina Žaldokaitė, Andrej Polevikov, Denis Murašov ir Andrius Kairys.

Maratono metu dalyviai ir žiūrovai išgirs ir gatvės svingo ansamblį Rhythm Junkies. Tai visų pažįstami džiazuojantys lindyhoperiai ir jų draugai, grojantys savo bei lindyhoperių malonumui. Šeštadienį iš senamiesčio gatvelių susirinkęs ansamblis paryčiais gros pašėlusį svingą ir širdį draskantį bliuzą.

Kad maratono naktis neprailgtų, renginio dalyviai ir svečiai čia pat galės užkąsti, atsigaivinti sultimis ir kava. Poilsiui bei įspūdžių aptarimui bus įrengtas ramybės kampas.

Maratonas tęsis tol, kol šokių aikštelėje liks viena nugalėtojų pora. Jiem atiteks Maratono Bankas ir simbolinės pirmojo „Lindyhopo MARATONO“ taurės.

“Miegok arba šok“ teigia ryžtingai nusiteikę lindyhoperiai, kviesdami kiekvieną tapti istorinio įvykio liudininkais.

Daugiau informacijos www.lindyhop.lt."


2009 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Auksiniai veidai iš afrikietės rankų


Pasakojau keletą kartų šitą istoriją. Pamačiau šiuos veidus ir negalėjau pamiršti. Nesitikėjau, kad taip gali būti, bet radau juos tarp daugybės kitų afrikietiškų auskarų prie Apollo treatro, kur Billie Holliday dainavo prieš 60 metų. Ir gavau tai, ko nesitikėjau rasti, ten, kur jie ir turėjo būti :) Tik pardavėja afrikietė nekalbėjo angliškai...

p.s. prie progos peržvelkit dar vieno jazzo fotografo portfoglio.

2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Black nr. 1 (II) arba du nauji meno vyrai

Kažkada žadėjau rašliavos apie juodą spalvą tęsinį. Kaip pasakė mano draugė vakar: "juoda - tai ne spalva, o požiūris arba net gyvenimo būdas." Labai greiti mes tai, kas užima didžiąją dalį mūsų dienų ir minčių, vadinti gyvenimo būdu... Bet ne filosofuoti čia ruošiuosi, o pristatyti Jums savo radinį. Jo vardas Johnny Cash. Tikriausiai nereikia pristatinėti šito jail folko banditėlio juodais drabužiais? Paklausit, kuo kietas Cashas? O gi tuo, kad visais laikais buvo ištikimas savo stiliui ir liaudžiai į akis drąsiai rėžė tai, ką apie ką kiti bijojo pagalvot. Johnny buvo nuoširdžiai abejingas ir natūralus, todėl man ir patinka. Bet jo pažinimas man prasidėjo tik per mėnuo juodaragį (kaip simboliškai juoda tatai yra...). Zarasų užkaboryje radau jo autobiografiją ir negalėjau jos ten palikti, nes iš viršelio žvelgė jis štai taip:

Cashas buvo Elvio priešingybė ir nevengė pastarojo pakomentuot tiek knygoje, tiek čia.

Kitas, šiek tiek anksčiau atrastas meno vyras, fotografas - Elliot Erwitt. Tikriausiai jis toks pat žinomas kaip Coco arba C. Bepburn, bet man jis buvo atradimas. Ypač del to, kad sustiprino vidinę šypseną keliančius prisiminimus ir time-travelling jausmą.

2009 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Damasko plienas iš sendaikčių

Niujorkas vis dėlto paliko įspaudą ir vienokiais ar kitokiais pavidalais kasdien kelia reminiscencijas. Pradedant Harlemo vaizdais ir baigiant sendaikčių turgumis (kažkoks keistas žodis). Bevaikštant tarp kilometrinių stalų su viso pasaulio juvelyrika, daug kartų pagalvojau, iš kur sukaupiami tokie lobiai. Prieš kelionę Vilniaus Tauro kalno sendaikčiuose buvau įgijus nuostabią vėduoklės formos sagę, kurios rytietiška kilmė švietė iš toli. Taigi tuose niujoko turguose mačiau daug panašių dirbinių, kurių pardavėja nenorom prasitarė, kad čia ispaniški papuošalai iš Toledo, gaminami damaskietiškai juodinant ir graviruojant plieną. Deja, tą sagę labai greitai pamečiau, bet dabar bent žinau, kad ir į Vilnių kažkokiais keliais tokie juvelyrikos pavyzdžiai patenka.

2009 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

The Cangelosi Cards tyrumas

Mūsų NewYorkietiškas atradimas, The Cangelosi Cards šiandien jau bus Vilniuj! Truputį sunku patikėti, bet labai smagu ir labai laukiu jų. Dar būdami NY, po Frankie95 festo lankėmės keliuose koncertuose ir kiekvieną kartą ištikdavo tas pats „nežinau, kur esu“ jausmas. Ko gero labiausiai įsiminė vėlus vakaras Telephone bar. Su sąlyga, kad po 5 bemiegių naktų per festivalį ir sėdėjimo ant US centrinio pašto laiptų buvom gerokai išsieikvoję ir persisunkę įspūdžiais, savo pajautrinta vaizduotę gavom pamaloninti dar keletą naktų. Priėję legendinį Telephone barą East Village rajone neabejojom, kad tai ta vieta. Iš tolo švietė raudonomis angliškomis telefono būdelių pusėmis apkaltas fasadas. Užėję į vidų neradom koncerto ir prie baro paklausėm „kas čia yra?“. Tada mus palydėjo į mezginiuotomis užuolaidomis įslaptintą tamsų kambarį, pulsuojantį speakeasy nuotaikomis. Žmonių daug. Tiesiog tiek, kiek tilpo 5 staliukų patalpoje, papuoštoje senoviniais paveikslais ir masyvių rėmų veidrodžiais, nesimetriškai laužiančiais erdvę. Kai iš gatvės patekom į tą keistą muzikos celę, buvom dar įsimagnetinę ir kurį laiką net kvėpuoti stengėmės kuo tyliau, kad neišblaškytume mistiškai tylios muzikos proceso. Vėliau kažkas įsišnekėjo, kažkas užmigo, kažkas šoko bliuzą. O iš tos keistos telefono būdelės išėjau dar nesibaigus muzikai, nes norėjosi išsinešti ją ausyse ir rūbuose. Tokie man pasirodė The Cangelosi Cards, autentiški ir tyri iki negalėjimo. Paklausykit čia, gal patiks. Daugiau info apie juos įdėta čia.


2009 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

New York dienoraštis, 1 diena

...nors nuo keliones į NY praėjo šiek tiek laiko, neseniai radau pirmos dienos dienoraštį, kurį dedu čia, nes manau kam nors gali būt įdomūs įspūdžiai ir t.t.

"po vienos paros New Yorke atrodo, kad čia esu jau seniai ir kad šito miesto neįmanoma išeksplorinti. galvoje sukasi tiek daug sakinių nuotrupų bet atrodo, kad nieko iš tikrųjų negirdėjau, o tik mačiau. kai rytas prasidėjo juodžių šūkavimais (you fucked up nigga! gaila nemačiau kaip jis atrodė), melancholišku lietumi ir pro apmusijusį viešbučio stogą blankiai apšviestu synth sumuštiniu, viskas taip ir nenustojo suktis. dabar gulėdama romantiškame namų kambaryje ant mažytės ir minkštos lovos žiūriu į saulinės geltonos ir oranžinės sienų sankirtą (nuteikia nuostabiai, džiaugiuosi, kad neenergiztuoja bent dabar), galvoju, kad čia mes esam visi tik lašelis jūroj. times square man atrodė begalinis, ta masinė spūstis neprasminga ir varginanti, bet tik tokiom minutėm suprantu, ką iš tikrųjų labiausiai mėgstu. mėgstu patirti tokį supratimą būdama kur nors tikrai toli. tiesą sakant triukšmo pro langą dabar, apie dešimtą pm yra tiek, kiek ir vokiečių gatvej savaitgalį tokiu metu, šiltu oru. apie šiltą orą. kai stovi su suknele virš nesibaigiančių ir gilių kaip bedugnė grotuotų ventiliacijos angų, pravažiuojantis metro traukinys tikrai sukelia šilto požemio oro gūsį, kuris pakelia drabužius kaip tai merlin kadaise nutiko. toks jausmas, kad mes čia atvykom patikrinti mitų ir legendų. ir kiekvieną minutę patikrinam: apie svetingumą, paslaugumą, tam tikro pobūdžio saugumą (tikriausiai papasakosiu apie tai veliau, kai daugiau nuotykių bus). dabar iš kiemo sugrįžę mano sugyventiniai pasiūlė kartu eit pažiūrėt "geto teliko", suprask gatvės gyvenimo. mitas, kad NY nerūkoma, spanish Harleme viskas vyksta natūraliai. natūraliai vyksta ir tai, kad siandien mums vis dar susimaishiusi diena su naktim ir šiek tiek suzombėję... bet mums sekasi, nes vieni gyvenam nuostabiam viešbuty, nedideliam aukštutinio harlemo name, kuriam tikrai prieš kažkiek metų buvo butai juodukų arba ispanų ir čia virė šiek tiek tikro gyvenimo. šitam kišeniniam indėniškais kilimais išklotam kambary po lempos laideliu, kabančiu nuo lubų, nusprendžiau, kad niujorke nėra žemės, nes ten, kur turėtų būti kažkiek žemės, yra metro ir požeminės aikštelės, ir tos neaišku kur vedančios ventiliacinės angos... o ant tos pakabintos gatvių dangos slankioja žmonės, kuriems nelabai svarbu kur kojos neša ir akys veda. užteks medituoti, einu su šeima į gatvę pasėdėti."

tokiais paveikslais buvo papuoštos mūsų namų sienos... visiškas kosmosas :)


bus daugiau...

2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Herrängo muzikinis kosmosas

Kaip ir sakiau, keletas iliustracijų. Čia Milda, Meschyia ir Mia traukia "sugimimodiena" Mixui. Toliau jam'ų akimirkos... enjoyed...




Pasiskolinau keletą foto iš Emilijos (linkėjimai miegančiai gražuolei:)

2009 m. liepos 28 d., antradienis

Gotham + Avalon = Herräng*

Liepos mėnesį Herrängo šokių stovykloje (Herrang Dance Camp) gyvavęs Lindyhop.lt klubas su gaiviais pajūrio vėjais ir naujomis idėjomis vėl skrieja į Vilnių, kad su dar didesniu džiaugsmu pradėtų ruoštis artėjančiam pamokų sezonui.

Tradicija tapusioje lietuvių stovyklavietėje, simboliškai vadinamoje Vilnius street, šiemet, kaip ir pernai, netilo tapo batų kaukšėjimas ir ūžė įvairaus (ne)rimtumo pokalbiai, tačiau nė vienas užsukęs į Vilnius Street nepaneigs, kad įsimintiniausias HDC'09 reiškinys buvo MUZIKA. Iš visų pasaulio užkampių susirinkę džiazo muzikantai sukėlė perversmą. Ne tik grojantys, bet ir besiklausantys ne vieną vakaro susirinkimą iškeitė į improvizuotus koncertus, vykstančius tarp palapinių ir uodų. O šokių salėms gerokai ištuštėjus visi, kas su instrumentais, rinkosi Bar Bedlam. Net ir dabar klausant "After You've Gone" ar "St. Louis Blues" kūnu nubėga šiurpuliukai, o išgirdus "My Blue Heaven" prisimena savyje paskendusių ir gal jau kažkiek tansliuojančių Tomo, Mindaugo, Andy, Logginso, Mimi veidai, mėlynai, geltonai ir raudonai nuspalvinti baro vitražų. Nė karto neskaičiavau, bet įvairiais instrumentais grojančių lindyhoperių stovykloje nuolat būdavo visas tas dvi savaites. Gal ir ne kartu, bet grojo: 6 gitaros, 4 trimitai, wahsboardas (iš viso buvo 3 vnt.) ir solinukas, 2 bandžos, 2 ukulėlės (uGai :), 4 klarnetai, 3 trombonai, kontrabosas, akordeonas (2 vnt.), 2 smuikai, pianinas, mandolina, kazoo (prisimenu nerišliai). Jaučiu tikrai keleta veikėjų praleidau, bet ir be jų orkestras atrodo galingai. Visą šitą profesionalų ir pradedančiųjų orkestrą sustiprino charizmatiškoji New Orleano gatvių giesmininkė Meschyia Lake (ex "The Loose Marbles", dabar "Too Dumb To Die"), nežemiškoji būtybė Tamar Korn (iš "The Cangelosi Cards"), Mimi Terris, Mia Goldsmith ir Milda, mūsų gatvės pasididžiavimas ir „Rhythm Junkies“ balsas.

Herrange visada turi būti gyvas, nes atrodo, kad kiekvieną akimirką vyksta dalykai, kurie gali niekada nepasikartoti. Nuo to pastovaus gyvumo įvykiai tampa dar ypatingesni, kol pradedi nebesuprasti kur realybė, o kur sapnas. Kai paryčiais girgždančiu dviračiu skrieji namo pro kvepiančias liepas ir eidamas į virtuve vos ne lipi kuosoms ant uodegų, supranti, koks nerealus (toks, kokio nebūna niekur kitur) yra herrangas. Ir šitoj suaugusių žmonių žaidimų aikštelėj gali daryti ką nori, kol tai netrukdo kitiems žaidžiantiems šalia. Vieniem herrangas yra marios muzikos ir improvizuotas tatuiruočių salonas, kitiems jūra, vėjas ir įkvepiančios pamokos, dar kitiems - metų įvykis, kur susitinki draugus ir atsisveikindamas jau lauki kitų metų, kai sugrįžęs vėl juoksies iš švediškų Lennarto juokų, gersi arbatą iš to paties puodelio, avėsi tuos pačius batus ir gersi žalias 9-erias prie Reception.

Kol kas tiek, bus daugiau. Ir iliustracijų

*Vienas Meschyios muzikantas, belgas, jo vardo taip ir nesužinojau, sakė, kad yra iš Gothamo miesto. Kaip tyčia tą vakarą buvo penktadieninis superherojų sąskrydis. Tuo tarpu kitas, graikijoj užaugęs prancūzas Loran pareiškė, kad jis iš Avalono (taip vadinasi vienas jazzo gabalas, kurį bernai dažnai grojo HDC). Avalonas pats savaime yra mitologinė sala, kurią mielai prisiečiau kito penktadienio vakarėlio temai - Mitai ir Legendos.

2009 m. liepos 7 d., antradienis

Dažytojo botai


Ruošiuosi Herrangui... Ten visada prireikia guminių batų, o tie, kuriuos paskubomis įgijau, kad galėčiau per lietų pareiti namo, man nepatiko. Jie prašyte prašėsi aptėškiami dažais. Kaip tik turėjau užsilikusio elektric spalvos aerozolinio ir sidabrinio purškalo. Dar šiek tiek ugninės orandžinės aliejinių dažų, kuriais dažėm radiatorių sesės kambary. Rezultatas štai maždaug toks gavosi (tikrosios spalvos nelabai fotogeniškos...). Fone išpuoselėtas mamos gelių darželis, o pirmam plane Viktorijos pomidoras.

2009 m. liepos 6 d., pirmadienis

Keliausiu taip...


Ilgas atostogų savaitgalis davė daug džiaugsmo ir atradimų. Kaip pvz nuodingi peraugę krapai (aka sosnovskio barščiai), svajonės apie medžio namelius, žemuogių arbata ir nuostabus lagaminas...



...kurį iš Paukštynės vežuosi į Herrangą. Be to,
važinėjom dviračiais po mėlynių, velnių, liepų ir gyvačių mišką.


...

2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Mano Keds istorija


Vakar eidama namo pagalvojau, kad jei jau esi “su visais” ir turi blogą, gerai būtų ir nuolat jį blog‘inti. (Dabar pagalvojau dar ir tai, kad neatsimenu, kaip vakar parėjau namo po d.d., tai bent automatika...) Taip pat pagalvojau, kad anksčiau prirašydavau daug ir ilgų pasvaičiojimų, o dabar noriu tiesiog išliet vieną kitą mintį arba įmest kokią nuotrauką, kompe užsigulėjusią. Arba kokiu nors savo fanatizmu pasidalint. Kad ir pvz mano Keds batų pomėgis, kuris prasidėjo kai dar tokių LT nebuvo visai ir tik iš amerikės kažkokiais kreivais keliais panašus apavas iki manęs atkeliavo. Tų pirmykščių baltų teniso batelių padas buvo toks plonas, kad jausdavai kiekvieną akmenuką. Dėl to man ir patikdavo.

Vaikščiojimas basomis man yra šventas dalykas, nors ir turiu saugoti lindyhopui reikalingas pėdas... Truputį gal nukrypsiu su pasakojimais, ant kokio paviršiaus labiausiai mėgstu vaikščioti basomis. Atsimenat sode būdavo tokie guminiai takeliai tarp lysvių? Tai va jie gerai įkaitę būdavo, nes juodi ir jei palydavo, tai vanduo balose būdavo šiltas ir į jas lipdavau. Dar smagu yra rytais šaltas ir drėgnas jūros smėlis arba šiltas (vakaro šilumos) akmenuotas asfaltas. Ir žarijos! Blogiausio paviršiaus konkursą laimi ežero dumblas ir sraigių kiautai. Arba dar ražienos, kurios net sportbačių padus įveikia.

Taigi, grįžtant prie Keds, noriu pasakyti, kad šitie klasikiniai sportbačiai yra tikras džiaugsmas. Truputi paverčiau (iš čia) apie juos:

Keds sportbačiai – tai klasikinis stilius, autentika, patogumas ir kokybė. 1916 m. juos pradėjo gaminti U.S. Rubber Company (aka Uniroyal). Pirmiausiai buvo nuspręsta batelius pavadinti Peds (gal Fliakio džiaugsmui :D), kas reikštų „pėdą“ lotyniškai, tačiau šis pavadinimas jau buvo užregistruotas kitur, todėl pasirinktas artimiausias pavadinimas – Keds. 1917 m. pirmieji medžiaginiai sportinukai „sneakers" buvo pristatyti liaudžiai. Sneaker angliškai reiškia sėlinimą be garso. H. N. McKinney taip pavadino kedsus, nes jų guminiai padai neskleidžia jokio garso žengiant bet kokiu paviršiumi.

(Legenda sako, kad batai buvo populiarūs jaunimo tarpe, su sąlyga, kad būdavo lengva išsėlinti iš namų su draugeliais nesukeliant tėvų – g.). Beje, dabartiniai šokių sportbačiai, vadinami sneaker‘iais, yra Keds‘ų giminaičiai. Keds bateliai labai greitai populiarėjo ir buvo kopijuojami. Dabar jų yra visokiausių, bet man labiausiai patinka Champion Classic. Juos pirma kartą pamačiau Herrange, nes visos nuostabios šokėjos juos turėjo ir visokių spalvų! Taigi su sąlyga, kad esu batų pirkimo internetu frykas (nes dažniausiai jie man kokiu nors būdu netinka), prasidėjo Keds paieškos. Ilga tai buvo istorija su geru rezultatu niujorke. Išvada: šitie batai yra žiauriai geri ir šokiams, ir gyvenimui. Ir esu įsitikinus, kad su jais Hellzapoppin' šoko Frankie Manningas. Hau.

2009 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Vandalai su sandalais

Gal iš tiesų vandalai nebuvo tie, kurie išrado sandalus, bet čia viskas dėl rimo. Sandalai (jau vien pats žodis) yra vienas iš tų vasaros simbolių, reiškiančių šiltas naktis, keliones, jūras, basas kojas (!), šiltus akmenis, pėdsakus ir t.t.. Graikai ir egiptiečiai dėvėjo sandalus ir turbūt neįsivaizdavo kitokių batų. Sandalai gi ir yra tik papildomas padas, kad basos pėdos nesitrintų į akmenis. Dar sandalai yra odė tobuloms moters pėdoms (tiesiogine ir perkeltine prasme). O gal dar sandalai yra kažkuo susiję su sandalmedžiu? Beje, gal kad žino, kokie buvo "lietuviški" sandalai prieš 1000 metų? Daug klausimų, mažai laiko. Einu minti savo auksinių sandalų. Labiau norėčiau tokių kaip žr. pav.

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Billie Holliday šuo

Pastarąjį metą daug skaičiau apie Billie Holliday (aka Lady Day arba tiesiog Lady). Šios išskirtinės damos gyvenimo filosofija "viskas arba nieko" jai vis padėdavo įsipainioti į begales liūdnų atsitikimų. Ir kiek vyrų ar kailinių ji bebūtų pakeitus, su Billie visada buvo jos mylimi šunys. Pavyko rasti nuotrauką, kur Lady ruošiasi koncertui Downbeat klube, NY, 1946(?), ir pozuoja su savo ištikimuoju Mister (čia garsiojo jazzo fotografo William P. Gottlieb nuotrauka). Apie Billie galėčiau kalbėti valandas, bet kol kas tiek...
p.s. daugiau foto ir info yra čia.

2009 m. birželio 12 d., penktadienis

Woodstock on my mind


Grįžus po kelionės ant desktopo pasidėjau šį plakatą. Niekada anksčiau jo nebuvau mačius, kad ir kiek buvo prisvaigta apie hipių laikus ir open-air'us, kurių svaigimo metais buvo vienas arba du per vasarą. O šitas plakatas atspindi esmę.
p.s. gal vėl pradėsiu dažniau parašyt čia..
p.p.s. ir gal reikės įvesti blogo tradiciją dviem kalbom o_O

2009 m. kovo 20 d., penktadienis

Savaitgalį Vilniuje – pavasarinė lindyhoperių fiesta

Šį savaitgalį, kovo 20–22 dienomis, Vilniuje šurmuliuos jau ketvirtą kartą vyksianti didžiausia Lietuvos lindyhoperių šventė – Harlem’09. Pasak tikrų svingo eros fanų, šokti gali kiekvienas, o artėjantis pavasarinis savaitgalis bus kaip tik puiki proga ne tik stebėti ir seilę varvinti, bet ir patiems pabandyti judėti taip kaip ketvirtajame dešimtmetyje Harleme šėlo nutrūktgalviais laikyti niujorkiečiai.

Nuo penktadienio iki pat vėlyvo sekmadienio – Lindyhopo, Autentiško džiazo, Čarlstono, Tepo, Bliuzo bei pritrenkiančių triukų šįkart netrūks nei sostinės klubuose, nei šokių aikštelėse, nei miesto gatvėse. Į tris dienas truksiančią šventę organizatoriai, klubo Lindyhop.lt nariai, šiemet taip pat pakvietė vienus žymiausių pasaulyje Lindyhopo meistrų, svingomanija užkrėsti galinčių kiekvieną.

Iš Lindyhopo tėvynės Jungtinių Amerikos Valstijų atvyks daugybės tarptautinių šokių konkursų nugalėtojas Kevinas St.Laurentas, unikaliais ir tik jai būdingais judesiais išsiskirianti Emily Jo Hoffberg bei viena talentingiausių naujosios kartos Tapo šokėjų Josette Wiggan. O iš antrosios Lindyhopo tėvynės Švedijos, kurioje 9 dešimtmetyje šis šokis ir atgimė, laukiama legendinės trupės Harlem Hot Shots narių, svingo šokių studijos „Chicago“ mokytojų Sakariaso Larssono ir Jenny Deurell bei šmaikščiojo Europos Lindyhopo ambasadoriaus Lennarto Westerlundo.

Nedalyvaujantys Harlem'09 pamokose, pasak lindyhoperių, būtinai turi pasilepinti bent jau popamokine Harlemo veikla.

Kovo 20d., penktadienį, 20 val. Kristinoss šokių namuose – „apšilimo“ vakarėlis, kurio metu gyvai gros „Rhythm Junkies“, o Lindyhop.lt trupė su jais atliks eksperimentinį gyvą šou. Kovo 21d., šeštadienį, 20 val. muzikos klube „Tamsta“ – specialus projektas Ella Fitzgerald Tunes bei „Club Vilnius Hot“. Vakarėlių metu vyks Lindyhopo bei Solo džiazo konkursai, pasirodys užsienio žvaigždės.

Kovo 22d., sekmadienį, 17:30 val. pirmasis pavasarinis Lindyhopo maratonas, Vilniaus senamiestį tradiciškai pripildantis gatvėse improvizuojančiais šokėjais. Lindyhopo maratono metu bus filmuojamas Shim Shamas – viena garsiausių legendinio Lindyhopo mokytojo Frankie Manningo išpopuliarintų cheoreografijų. Šiemet jam sukanka 95–eri, tad viso pasaulio lindyhoperiai dovanoja bendrą Shim Sham projektą.

Kaip atrodo Shim Shamas, galima pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=v319LdrAksY&feature=related

Lindyhopo pavasarinę fiestą užbaigs Lennarto Westerlundo paskaita apie svingo eros kultūrą ir afroamerikiečių indėlį į ją, kuri vyks Kristinoss šokių namuose sekmadienį 20 val. Laukiami visi! Tiek šokantys, tiek besidomintys svingo era. Tiesiog visi, kurie nori sužinoti daugiau bei susitikti su Lennartu Westerlundu, žmogumi, kuris 9 - ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuvyko į Niujorką ir suradęs senuosius lindyhopo šokėjus Albert Minns bei Frankie Manning, tikrąja to žodžio prasme parsivežė lindyhopą į Europą. Po paskaitos – dar vienas pašėlęs vakarėlis.

Ateik ir pamatysi, ko nematęs!

daugiau info: www.lindyhop.lt; www.harlem.lt.

2009 m. vasario 21 d., šeštadienis

Hip Hat arba tiesiog skrybėlės

Pavasarėjantis vėjas man visada primena nupūstas skrybėles. Jeigu kas mate, kai kurios geros skrybėlės turi virvutes su sagute. Tos virvutės būna paslėptos už juostos, kol neprireikia vėjuotą dieną tos virvutės prisisegti prie švarko atlapo. Manau ta sagutė galėjo būti segama į tą dekoratyvinę kilpą klasikinio vyriško švarko atlape. Bet tai juk smulkmenos… Skrybėlės apskritai, jei tinka, yra nuostabus daiktas. Senelis taip ir liko ištikimas skrybėlei visais laikais. Juk elegantiškam ir inteligentiškam vyrui nepridera vaikščiot “vienplaukiam”. Čia grynai jo žodžiais tariant! Labai gerai atsimenu, kaip jeigu eidavom kur nors kartu, jis nukeldavo skrybėlę besisveikindamas. Žavūs tie “smetoniški” skrybėlių dėvėjimo papročiai. Ir, jei neklystu, nukelti priderėdavo tik skrybėlę, kepurės – ne. Dar buvo galima tiesiog pridėti dešinę ranką prie brylio besisveikinant ir linktelėti.

Iš tiesų turputį ieškojau apie skrybėlių dėvėjimo papročius apskritai ir proporcijas. Daug visko galima perskaityti čia. Vieną mažą straipsniuką apie tai, kaip užsidėti skrybėlę truputį paverčiau. Labai “pamokantis”:
  • Skrybėlės negalima užsismaukti žemai ant kaktos ar tiesiog užsivožti ant pakaušio. Juk tai kaliausių stilius! Skrybėlę reikia dėvėti ant tiesiai arba ant šono. Kaip ją užsidėti?
  • Stovėdami priešais veidrodį galvą laikykite tiesiai. Kaire ranka paimkite skrybėlę už brylio priekio, o dešine, už nugarinės pusės.
  • Užsidėkite skrybėlę ant galvos abiem rankom. Dėkitės skrybėlę taip, kad neprispaustumėt kirpčiukų (priešingu atveju ir atrodysite kaip kaliausė – g.p.) Vidinis skrybėlės kraštas turi liestis prie kaktos.
  • Lengvais judesiais (patempdami pirmyn ir atgal) užsimaukite skrybėlę, kad ji būtų prigludus.
  • Pilnaveidžiams rekomenduojama skrybėlę pakreipti į kurį nors šoną link ausies (man tai visada gražu, kai skrybėlė tarsi ne specialiai pasmukus ant šono – g.p.).


Apie fotografiją: "Walker Roberts, 12, Henry Campbell, 14, and Morris Jackson, 13, show off their new "zoot suits" - tuxedos looted from a formalwear shop during the Harlem riot of August 1943."

2009 m. vasario 15 d., sekmadienis

Kas po to atsitiko Pjero...

Tęsinys. Istorijos pradžia čia.


hehehe... Pierrot niekada nepasikeis

1930

Didžiosios depresijos

Kai 1
929-ųjų spalį žlugo Wall Streetas ir apsivertė daugelio Amerikiečių gyvenimai, į mados pasaulį taip pat atėjo ryškios permainos. Neverta nė sakyti, kad anų laikų ekonominė situacija kur kas staigiau ir nuožmiau palietė žmonių kasdienybę, negu tai galėtų nutikti dabar, tačiau pop-laikraščiai ir žurnalai jau dabar pamėgo lyginti Didžiosios depresijos ir dabartinės ekonom-krizės poveikį žmogaus buičiai, aplinkai ir visam kam...

Pirmas vs antras kartas

Faktas, kad anais laikais moterys ieškojo moteriškumo išraiškos taip, kaip tik galėjo. Ir auksas pelenuose žibėjo, kaip sakant, visom prasmėm. Ryškiai raudonos lūpos, lengvos garbanos ir satino suknelės tada buvo drąsūs bandymai suteikti bent dalelę holivudinio spindesio savo kasdienybei, o dabar yra mada. Tikrai nesiginčysiu, kad raudonos lūpos irgi buvo mados reikalas, bet vis dėlto 30-ųjų gražuolės iš nuotraukų žvelgia 100 kartų paslaptingiau ir 1000 kartų labiau gundančiai...

Sugrįžtuvės

Vadinamasis “Retro” stilius tapo ypač madingas prieš porą metų ir, kaip man atrodo, jau perkopęs populiarumo viršūnę po truputi pereina į klasikinį minimalizmą su sąlyga, kad didžiosios Depresijos ir II pasaulinio karo tematika tampa mėgstami
ausiu maketingistų arkliuku.

Dienos naujiena - taupumas


Pavyzdžiui šiandien garsiame lietuvi
ų verslininkystės žurnale skaičiau tikrai ironišką straipsnelį apie karo metais populiarius buities tobulinimo būdus, dabar tapusius madingais rankdarbiais... Juk šiaip jau neturime laiko virti muilą? O aš rimtai slapta pasvajoju, kad būtų galima gyventi vien iš natūrinių mainų. Na, bet tam tikra prasme. Arba, kad galima taupyti įdomiai, taip, kaip sugalvodavo mamos. Pvz.: pasitrumpinti sijoną ir pasiūti tokį patį tik mažytį sijonėlį savo mergytei. Yra begalė būdų kurti savo kasdienybę, reikia tik netingėti.



Stilingieji 30-ieji

Kadangi visas internetas pilnas lyginamųjų straipsnių, visai čia nerašysiu, kuo aktuali “depresijos” laikų mada. Tiesiog peržvelgsiu, kas žavingo ir įdomaus buvo 1930-ųjų madoje.

Tris
deštuosius galima laikyti riba, nuo kurios buvo nustumtas berniukišas moterų stilius. “Flappers” įvaizdžio ikonos aktorės Louise Brooks era baigėsi ir į sceną išėjo moteriškumas, vilnijantis gundančiomis šilko sukniomis, ryškiomis juosmens ir iškiliomis krūtinės linijomis, seksualiais aukštakulniais ir dailiais raudonais nagais.

Madą diktavo tokios kino deivės kaip Marlene Dietrich ir Ginger Rogers, tačiau prabanga ir spindesys buvo paliktas vakarui. Dienomis ir pasiturinčios damos ėmė vilkėti paprastesnius drabužius, kostiumėlius pasiūtus iš vyriškiems kostiumams būdingų audinių. Griežti ir paprasti drabužiai moterims suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Moteriški kostiumėliai, kaip ir vyriški kostiumai, pabrėžė liemenį, šiek tiek platino pečius.


Kasdienybė nebuvo blanki, nes dieninės suknelės buvo siuvamos iš spalvotų ir raštuotų audinių, taip kompensuojant modelių paprastumą.
Tiek moterys, tiek vyrai dėvėjo skrybėles. Madingos spalvos buvo šviesiai ir tamsiai pilka, ruda, žalia ir alyvinė. Ryškios ir neįprastos spalvos buvo paliktos gangsterių zoot-suit'ams. :)

Be to, kasdienius drabužius pradėta siūti iš medvilnės, kuri iki tol laikyta darbo drabužių audiniu (pvz: džinsai) ir damos įsliuogė į kelnes (Garçon stilius) ir pasirodė ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Tam, žinoma, “toną davė” Hollywoodas...

Daugiau apie 1930 galima paskaityti čia ir čia.

2009 m. vasario 11 d., trečiadienis

Cirko princesės II

Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu miuziklus, bet vieną gražų žiemos vakarą išgirdau ištrauką iš filmo-miuziklo ir niekaip negaliu pamiršt. Misterio X arija iš "Mister X" (1958). Nuostabi muzika, rusų kalba. Ten buvo ir cirko princesė :) Beje, būtent rusų cirkas garsėjo profesionaliausiais bebaimiais akrobatais.

2009 m. vasario 10 d., antradienis

Cirko princesės I

Cirkas yra nuostabus makabriškas vyksmas. Cirke reikia būti arba nebūti, kitaip jis neliečia. Eilinį kartą skraidydama erdvėse radau šią nuotrauką, prie kurios nebuvo parašyta visiškai nieko. Jos žvilgsnis veikia kaip pilnatis... o dar tas botagėlis?

Daug visko apie cirką galima perskaityti čia.

2009 m. sausio 22 d., ketvirtadienis