2010 m. rugsėjo 1 d., trečiadienis

MJR

mjr 2010 top 10 (23)

1. Weidas ir Driežas velnio duobėje.
2. Pievos.
3. Miško spalvos už ežero - abu ežerai!
4. Purvynas.
5. Aitvaras karpis dangaus akvariume ir apsikabinę, į jį įsitvėrę Undinė su Sodu.
6. Nenorėjimas ir nesugebėjimas išvažiuoti anksti ir gulėjimas su alum iki sūtemų traukiant "gerkit svečiai, uliavokit...".
7. Purvini botai.
8. Šeštadienio nakties cheminė reakcija ir minčių raizgalynė po jos.
9. Birulinė ir veiksmas joje.
10. Anarchija aka Klevas ir jo perspektyvioji grupė Ugniavijas.
11. Agnijos magija - būrimas iš delno.
12. Mėnuojuodaragiški muzikalūs sapnai.
13. Lietūs.
14. Lakstančios ugnys.
15. Visi dideli megztiniai.
17. Trolis, juvelyras.
18. Degantis velnias, kol dar nedegė.
19. Alaus namų nesibaigiantys bambaliai.
20. Radiniai: skėtis.
21. Plaustelis.
22. Paskutinę akimirką pastebėta beropojanti erkė.
23. Vaikai.

eilės tvarka nesvarbi, turinys kiek pacenzūruotas ;)

foto: S.Rupšys, kuris ėjo pro šalį :)

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Žuvis

po maloniai intensyvios pamokos gurkšnoju gyvą alų ir žiūriu į akvariumą, kurį šiandien gavau dovanų ir rankomis parsinešiau per senamiestį. Štai paveikslėlis: šlapiais, visokio margumo gėlėtais drabužiais vilkinti mergina per senamiestį neša vandens pripiltą akvariumą su besiblaškančiu gaideliu... Man patinka natūralus gyvenimo siurrealizmas - gimtadienio išvakarėse visam laikui išeiti iš darbo ir, paskui save uždarius duris, žengti per miestą su akvariumu rankose. Taip ir turi būti! O dar man patinka suktis prie baro Lindyhop.lt klube, ragauti obuolių sūrį, pjaustyti apelsinus į vandenį ir visa kita.

2010 m. birželio 2 d., trečiadienis

lust for life

Žengiu namo įsiaudrinusia širdimi ir drėgna nugara iš naujųjų namų į senuosius ir uodžiu aitrų akacijų kvapą. Tokia ir turi būti pirma vasaros naktis.

I wander with my heart flaming and back all wet from the new home to the old ones and smell the bitter acacia scent. The first summer night is the way it should be.

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

fotografinė istorija

Vakar patyriau gluminantį nuotykį. Į socialą nešiausi fotoaparatą ir jau įsukus į prospektą pamačiau link manęs artėjančią įspūdintą porą: du vienodus senius su šiaudinėmis skrybėlėmis, raudonais tautininių raštų megstiniais, pusmetrinėmis baltomis barzdomis, styrančiomis į šalis ir plačiais gestais mosikuojančius po visą gatvę. Pagalvojau sau, kad vienas iš jų tikriausiai bus tas pats "1000 žingsnelių" dainininkas ir griebiausi fotoaparato. Deja, fotografė nesu įgudus ir apsikvailinau, nes suveikė blykstė. Bandžiau nežiūrėdama į juos prasmukti pro šalį, tačiau mane sustabdė jau ne du, o trys pasipiktinę personos. Pasirodo, kad tuo metu pro šalį ėjo dar vienas žmogus, kuris iš karto pareikalavo pasiaiškinti, kodėl drįsau juos fotografuoti (pastarasis kalbėjo už visus tris), nes jis esąs labai nefotogeniškas (tikrai taip ir buvo, bet bijau net pradėti jo bruožų įspūdingumą aprašinėti). Kai išmykiau, kad nufotografavau netyčia ir parodžiau kažkokį išsiliejusį kadrą, jie beveik patikėjo manimi, bet fotografuotis visiškai nenorėjo. Broliukai (kaip prisistatė seniai) buvo gerokai įkaušę ir ėmė gvildenti nacionalistines temas ir potemes. Taigi aš ir trečiasis vyras staiga buvome įtraukti į diskusiją ir gavom įrodyti savo tautybę. Vienas iš broliukų staiga paklausė: "ar kuris nors iš jūsų yra rusas?" Sakau: "aš ne" ir jaučiuosi apsidraudusi. Trečiasis vyras entuziastingai atsakė "taip" ir akimirksniu tapo nacionalistiškai nusiteikusių broliukų taikiniu, o aš pabėgau.

Juokingiausia turbūt tai, kad šiandien gatvėje akis į akį susidūriau su trečiuoju vyru iš vakarykštės situacijos ir per sekundę nesugalvojau, ar turėčiau pasisveikinti... gal kitą kartą, jei jis mane dar pažins...

Paskutinį kartą buvau taip susigėdus kai mane pričiupo vagiant žibutes iš kaimynės gėlyno.

obelis

Piešiu atviruko eskizus. Už lango lietingas ir tamsus rytas, bet man lietus padeda susikaupti šiandien. Ant lapo išlenkiu obuolio liniją, klausydama kaip bukas HB pieštuko grafitas liečia popierių. Sėklos kaip ašaros ar lietaus lašai – taisyklingos ir brandžios... Iš obuolio auginu kamieną, penkias šakas su lapais ir gaunasi delniukas, o jo vidury tupdau mažytį paukštelį. Po obelim pakabinu mėnulį ir saulę. Galvojant apie visa ko pradžią ir pabaigą, grafitinė obelis įleidžia šaknis į baltą popieriaus lapą. Skamba kankliai po skliautais ir kvepia šienu beprasidedanti vasara.

***

I draw sketches for the greeting card. Rainy and dark morning concentrates me today. I bend the line of the apple shape on the paper and listen to the HB hard pencil sound. Apple seeds like teardrops or raindrops – so definite and mature. I grow the trunk and five branches with delicate leaves. It comes out like a palm in which I put a little bird. Under the apple tree I hang the moon and the sun. Thinking about the beginning and the end of everything, the graphite apple tree root down into the paper sheet. The sound of kanklės under the vaults and hay smells like summers‘a coming.

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

sodai

atrodo, kad šiandien jau visą dieną už nugaros atidarytos durys į sodą, kur šaltokas vėjas pučia ir nepjauta žolė linguoja smilgomis. Violetiniai jų žiedai tik kiek vėliau vakare susilies su dangaus spalva ir kels mintį apie kažkokius nebūtus dalykus, kurių nuojauta yra panaši į kelionės nuojautą. Kiek daug visko reikia nuveikti ir kaip man visa tai patinka. Jau turiu laivo bilietą iš karto po Joninių nakties.

***

it seems, that the door is opened behind my back now and it leads to the garden where the cool wind blows and the grass is uncut. The weeds are swaying in the winds and the lilac color of their blooms will fade into the evening sky very soon. This sight brings to my mind and body the feel of the moments-to-be that are similar to the long waited journey. I like that more than ever. And I already have my boat ticket. Leaving imediately after St. Johns night.

2010 m. balandžio 17 d., šeštadienis

roof-edges and sky-reflecting windows

I've been listening to Jelly Roll Morton for a while. I even fell asleep at night and woke up with him still playing about making a pallet on the floor. This is the spring time music to me. Last time I felt the right playback for life was in Ljubljana park, where actual spring has begun to me this year. I don't care about the new years or christmas. Life starts in spring and I believe in nightingales, silent steps and sweet piano sounds. In this state of mind people start writing poetry I think. But I would rather just wander around with that crazy inner smile and look up to the roof-edges and sky-reflecting windows of the old Vilnius town.

2010 m. balandžio 16 d., penktadienis

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part IV)

Tonight is the begging of HARLEM and the right time to finish the story of love and laughter in Ljubljana. I might get sentimental, because of seeing so many happy people in one place recently. Happiness is sentimental when you let it last...

So we left Sputnik bar at 4pm and we were already late. Late for my work on Tuesdays morning. So we kissed, hugged, packed, changed and ran. We took Mias' suitcase and off we went. Everyone fell asleep when Šlimas and Dangis once again hit the road. They kept a good secret that they actually went the wrong way and we have spend some time in Italy that night. We were in Austria when me and Vytas went to change them. It started pouring as hell so I asked Vytas to tell me everything he knows about the car motor. Fascinated with the complexity of the vehicle I admired the Alps through the wall of rain.

We went on and on and it seemed to me that we were trying to stop the time: most of us were asleep the whole way home. It took 27 hours to get close to reality. (It took another 48 for me to get back to reality. I came back, kissed my mom, hugged my dog and went to the office.) When I was not watching the road ant talking to Vytas I took notes. Being on the road impresses me much. It felt like our zest colored van is a matchbox. It is big enough to carry a hundred thoughts that we had and is small enough to be a matchbox in the worlds' pocket.

A matchbox in the worlds' pocket went through Polish woods. It is amazing how big can its sleeping fire be and how much one little match can change in the world. I imagined how many fates could be changed by two, three or four matches taken together. You may play puzzle with eight little pieces of wood and never get the final answer.

Ant those matches were us with bare feet, wife-beater t-shirts, Zasu caps, dirty clothers, tangled hair, humming stomachs, blue eyelashes and jazz in the ears. I would go on a road trip with all of you a hundred times again.

I bet you are courious to know how did we manage to kidnap Mia Goldsmith? It's all about loving the adventures, if you know what I mean.

April 2, 04:05

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part III)

After bundling up our stuff and being kindly kicked out by the Festivalna Dvorana guard we settled down on the stairs to put up a little jam session. It reminded me of sitting on the stairs of the United States Post Office in New York City last year.

The night was warm and so we grabbed bureks at the kiosk near our home and headed to the Park (Hotel). We became the experts of Bureks. In general that is a piece of macaroni batter filled with pizza kind of stuff that all together tastes like a glass of oil but works so well that we ate this thing the whole weekend.

So there, at the Park, Nina, Todd and Christoffer were already waiting for us. We landed on and around one of the green benches under the overwhelming nightingale chorus. These birds sounded as crazy and their voices were sending shivers down the spine. I just floated in memories for some time enjoying the mellow tones of music. It was a perfect mixture for cosmic excitement. I’m sure even people peacefully sleeping at their homes felt that way.

Dangis was playing washboard barehanded, making harsh sound with his ring touching the thing which I call dogs plate. Todds and Deebs guitars got together as old friends, dragging along sleepy Vytautas fiddle. There also was Christoffer who’s ended the early morning jam playing with his trombone mouthpiece and slide only. And I totally forgot my phone recording the sound in the pocket.

We waved goodbye and went to sleep. Green nines worked just perfect and we did not think about tomorrow.

Sunday was the day for socializing. It brought a nice surprise for lindy dancers who were at Todd and Ninas class. They had Christoffer, Deeb and Vytautas playing live at their class.

It seemed that closing party came too soon. We danced and talked for hours just switching chairs outside the dance floor. Sadly, the music was not swinging. It felt really WEIRD, cause farewell party must be freaking burning down the place! Luckily I had the most interesting conversation with Luka and laughed listening to Sakarias school days stories. There was the party going on outside and folks started jamming again. Peter Loggins counted about 11 people playing in the festival closing party. We all were so happy and sad at the same time. Just like the sound of St. James Infirmary…


[the last part is coming soon]

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part II)

The next day in the afternoon we went up to the castle and made up a crazy summer plan. To make the long story short – we’ll hit the road once again very soon! On that hill in Ljubljana our hearts beat together in a Junkie way more than ever before. Laughing and jumping we rolled our stones down the blooming hill and went to the first class.

After crawling around Bežigrad district for a while we called our friendly cabdriver to pick us up and bring to the venue. Nina introduced the girl, who was working with children in Africa. I‘m sure her speech touched everyone in the room. And then Peter Loggins stepped on the stage. I could listen to Peters’ stories for hours and I‘ll be surely sitting in the front row at HARLEM.

We had a very good time listening to The Folkets Hus Fem band later that night. Mias’ soothing voice got every song straight to one's heart and there was nothing to do but dance off the feet. All of us had so many wonderful dances and so many new acquaintances that we just couldn't stop. Standing outside with a shaky cigarette in one’s hand and talking to people in all possible directions I heard someone say – “it’s the best place on earth tonight”. P.S. I could sing every song Zala dj-ed. Zala, do you come from Vilnius?

I don’t remember sleeping with so many people in one room for years! We had so much fun there. Once again, Matthea, sorry for those tons of jokes and screams we made there while you’ve been sleeping. When I woke up in my room today I missed Šlimas, Dangis and Vytas dirty jokes in every sentence that made us rofl every morning.

And then the classes started… Well, we didn’t have enough guts to keep concentrated there. Many thanks to the teachers that where doing their best to make better dancers out of chattering crowd of adults.Gašper and Dragana – you are lovely!

It was Sunday lunch when all big seven sat down round the table and voted to stay at LSSF till farewell party… I kept my mouth shut while being the reason to rush home.

Saturday gala night was just great. Milda sung a few songs with Slovenian band Six To Go which is a very sweet band to dance to. I’m not afraid to say Ella would be happy to see us dance like crazy to the music that was once written for her. These guys warmed up the atmosphere before Jack&Jill started. The main prize of the competition, a full pass for HARLEM 2010 or 2011, was given to Mihaela (SI) and Rudolf (A). I hope they’ll make it to LT and we’ll have many more fun dances with these amazing lindy hoppers.

We ended up the party jamming in the backstage and getting to know each other better through the green nines. This was the beginning of the other dimension party and I will tell about that later on.

[to be continued]

Photos: Luka Dolenc

2010 m. balandžio 6 d., antradienis

Mind-blowing experiences on the road to LSSF (part I)

Wednesday, March 24, 2010 at 1:30pm

We supposed to leave Vilnius early Tuesday morning, but some wise men said we must go Monday night. Some of us didn't even have time to hang their underpants on the string, while others were still teaching the class. The team of seven united their powers and the time was set. After kissing goodbye some loving friends and giving cozy hugs we directed our zest color French engine down south.

Through wintry fog Šlimas and Dangis tandem herd the vehicle all night long. All day we pushed through traffic jams and ran across pale fields until the car accidentally stopped. And then a long story of misunderstandings has begun. All in all were embattled by Bruce Willis kind of looking men and brought to the gipsy style motel. After putting all our efforts to understand their Czech language we were left with a bill bigger than everything we all together had. Then we sung a Lithuanian drinking song in front of that freaking autoservis and went back on road.

With a 98,7% enthusiasm we passed Wien at night pouring 20 liters in every petrol station, for saving purposes I assume. Zest Citroen flew like magic carpet carrying us to the Green Rabbit's hole. In the moment we were making up acclamation words the magic zest stopped and refused to go six more kilometers to Ljubljana. The panic of being late for the meeting was diminished then Šlimas got back with the lively liquid.

After dropping our multiple suitcases at Matthea, our kindest hostess, we whizzed to Green Rabbit's into the arms of long time no seen buddies and that's where the Sweet Swing started. Some showed us little balboa room with hundreds of books, some introduced us with the taste of absinthe or told stories.

The other day in Ljubljana we went busking in the center square and people stopped to listen and watch. After pealing of our big furry winter coats we were soaking rays of spring sun and admiring easy old town atmosphere. We sunk our blasting emotions with good coffee and Laško under the waning moon ladja and then went dancing...

[to be continued]

Photos: Luka Dolenc

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

*** (baltas J.V. hiacintas)

Vienas brangiausių J.V. eilėraščių.. {Skaityti lėtai}

***
Kai kvepia baltas hiacintas
ant mano stalo,
kai pavasaris
pro sienas skverbiasi,
kai švintant
sužimba kavinuko varis,
kai dar eilėraštis negimęs,
kai nerimas dar nepratrūkęs,
kai gestas glostyt –tik mėginimas,
kai stogus dar skandina rūkas,
kai šiltas oras pilnas kuždesio,
o baltas lapas vis dar baltas,
kai saulė, rodos, tyčia uždelsė, –
staiga džiaugsmu užlūžta balsas.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Daugiau J. Vaičiūnaitės eilių.

2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Kaip aš gėriau kvepalus...

Pastarosiomis dienomis džiaugiuosi grįžusia uosle ir intensyviai ieškau kvapų. Ko nors senovinio, ko nors primenančio, ko nors sunkiai atpažįstamo, bet "girdėto". Aš esu dvynys ir man yra labai nelengva.

Mėgstu kvapus su istorija (kad ir kaip pikantiškai jums tai skamba, taip ir yra). Man patinka kvapai, kuriuos užuodžiant į galvą ateina koks nors VIENAS žodis. Net jei tas žodis kelia šiurpą. Tokie yra J.S. kvepalai: pauosčiau ir pasakiau - mirtis. Tiesiog daiktų mirtis. Gal dėl to, kad esu pakankamai prisiklausius apie tuos kvepalus, kad tai neva yra ąžuolinių grindų ir aksominių užuolaidų, prisigėrusių tabako dūmų, kvapas. Man tai pasirodė kvapas dėžės, kurioje ilgą laiką buvo sukrauti prabangūs, daug naudoti daiktai ir ilgai buvę prie kūno daiktai. Jų visų sumišę savotiški aromatai ir yra J.S. Iš pradžių man pasidarė baisu, o po to pradėjau jų labai norėti... tik jaučiu, kad tokie kvepalai dėvi žmogų, o ne žmogus juos.

Mėgstu kvapus, kurie tinka vyrams ir moterims. Nėra nieko labiau gundančio už trapią būtybę dvelkiančią aštriais medžių ir naktinių gėlių kvapais.

Grįžtant prie temos, šiandien ryte atsiminiau du kvepalų gėrimo atvejus. Pirmasis buvo tiesioginis, bet kvapo neatsimenu. Sovietiniai kvepalai man ir dabar kvepia gana vienodai. Sugalvojau, kad reikia perkelti šiek tiek kvepalų į kitą buteliuką ir pasiėmusi šiaudelį siurbtelėjau per stipriai. Ant liežuvio liko kartus kvepiantis skonis... lėkiau plauti liežuvį po kranu. Nors man buvo 4-eri, jau žinojau, kad dėdės kieme geria kvepalus. Labai bijojau dėl to atsitikimo tapti panaši į juos.

Kitas kvepalų gėrimo atvejis buvo netiesioginis. Sode radau savotišką buteliuką su itin saldaus ir stipraus aromato lašu. Pauosčiau kaip kokį uždraustą vaisių. Papurškiau į orą ir palaksčiau po miglą, nes mačiau, kad taip daro kine. Vos neteko keliauti iš sodo pėsčiomis... Šiandien netikėtai pažinau, kad tai buvo Chloé (1975). Jie kvepia kaip VIENAS žodis - nostalgija. Noriu!

P.S. Ar Jūs geriate kvepalus? Jei taip, kokius?

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Juoda Issey armonika

Mėgstu ypatingus radinius, todėl labai džiaugiuosi kai kartojasi mada. Kažkada vasaros pabaigoje įsigijau Issey Miyake suknelę iš kokių (spėju) 1999-ųjų Pleats Please kolekcijos. Iš karto prisiminiau In Vogue festivalius, kurie vykdavo operhauze. Mane tada sužavėjo Issey "armonikinės" p l i s s e (koks žodis!) draperijos... o dabar štai turiu vieną tokią armonikinę suknelę. Man tiesiog smagu turėti tai, apie ką kažkada svajojau. Čia užuomina, į ką ji panaši..



P.s. Pagauta įkvėpimo dažnai prisirankioju nuotraukų ir paveikslėlių iš visur, be jokių nuorodų, taigi jei žinot kas iš kur, rašykite, sužymėsiu.

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Žiemos savaitgalių nuotaikos

Kaip ir minėjau, sausis yra metų savaitgalis, o savaitgaliais reikia veikti viską, ko nespėji nuveikti per savaitę. Šiandien susirašiau dalykus, kurie mane domina ir gavosi labai nemenkas lapas. Būtų puiku, jei iki savaitgalio vėl labiau atšaltų oras ir būtų saulėta. Tada, kaip anksčiau su tėčiu, pasiimtume didelį kastuvą, pažiūžas, kvailas slidininkų kepures, termosą arbatos ir eitume nusikasti čiuožyklos. Kad ir prie užupio tvenkinių, juk ledas dabar storas. Vakar per geografijos pamoką sužinojau, kad storiausias ledas Lietuvoje buvo net 70 cm... prieš gerus 40 metų paskutinį kartą :) Man patinka iš naujo mokytis istorijos, gamtos pažinimo ir šokių... o savaitgalį - čiuožti pačiūžomis.

foto iš čia.

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Toni Frissell įdegusios deivės

Stulbinantis šios dienos atradimas - mados fotografė Toni Frissell. Jos užfiksuotų kadrų internete radau visai netikėtai ieškodama senovinių žiemos vaizdų. Toni (Antoinette Frissell Bacon) fotografavo tikrą gyvenimą ir madą (Vogue'ui ir Harper's Bazaar'ui). Apie ją beveik nieko nežinau, tiesiog žaviuosi.


Jos modernios moterys man taip puikiai iliustruoja dabar skaitomus Françoise Sagan apsakymus...

Apie Toni Frissell galima paskaityti čia.

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Tik viena klasės nuotrauka

Mano močiutės metų mergaitės, kokios nuostabios visos!

Pasiskolinau nuotrauką iš Sally Jane, kurios blog'ą mėgstu. Panašaus gerumo nuotraukų visada rasite čia: www.shorpy.com. Šiandien dieną skiriu skaitymui.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Nusidėjau prieš moterų giminę

-- įrašas skitas tik moterims --

Vakar iš namų išėjau nenusipiešus veido. Vyručiai, jei vis dėlto skaitot, ačiū Jums už kažkada išsakytą nuomonę, kad gražiausios moterys - be makiažo, tai mane palaikė. Tikrai pritariu žiniai, bet...! Gražiausios moterys yra tos, kurių makiažas yra nematomas :) Taigi ta proga, kad jaučiuosi nusidėjus prieš visą moterų giminę, pasidomėjau naujausiomis (ir seniausiomis) makiažo tendencijomis.

Dėmesio! Į madą grįžta BLIZGUČIAI! Štai kokiais prisiminimais dalinasi mados vilkai ir kokią ateitį mums pranašauja: "on New Year’s Eve in 1979, so much glitter fell on the dance floor at Studio 54 (the place for excess of every kind) that, for months after, revelers found sparkling traces in everything from their shoes to their underwear. “It was legendary—no one could get rid of it,” remembers Lancôme celebrity makeup artist Sandy Linter." - daugiau čia. Prisiminiau kaip vaikystėj norėjau blizgučiais pabarstytų smilkinių. Šventas prisiminimas gali tapti realybe!

Ok, bet ką labiausiai laukiau progos priminti - tai legendinė Siouxsie Sioux iš Siouxsie and the Banshees. Jos su niekuo nesupainiosi. Revoliucija, kuria slapta žaviuosi ir tikiu!



2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Sniego gniūžtės ant gigantiškos pynutės

Vakar pusę nakties praleidau entuziastingai raizgydama rankdarbį! Kaip seniai to nedariau, nors labai mėgstu! Šitie bumbulai man primena vaikiškus megztinius ir manau (skolinta iš etsy) idėja praskaidrins J.B. nuotaiką gimtadienio proga :) Labiau gal net didžiuojuosi gigantiška pynute, kurią nunėriau mažyčiu vąšeliu... Jei ką, čia yra siūlų karoliai, kuriuos reikia dėvėti ant palto.

2010 m. sausio 12 d., antradienis

Kas nori makintošo?

Man galvoje jau pavasaris. Ne per anksti tikrai. Visada viduržiemį apima toks apgaulingas jausmas, kai net atrodo viską niežti nuo nerimo ir norisi tik žiūrėti į dangų ir nesikalbėti. Palyginimui - dabar jaučiuosi kaip ankstyvą kovą, kai sereikiškėse telkšo neišbrendamos balos, žemė dvelkia drėgnais balandžių kaksiais, o Neris neša lytį. Nuo rankose tirpstančio sniego iškarto permirksta pirštinės ir dangus būna aukštas. Bet čia tik trumpam ir visai ne apie tai norėjau parašyti.

Vakar prisiminiau, kas yra makintošas (good old wikipedija...). Visai nebūtinai kompiuteris, irgi beje vadinamas Mac. Makintošas yra pavardė žmogaus, kuris XIX a. (1823) išrado neperšlampantį audinį ir pradėjo siūti drabužius nuo lietaus. Taigi Mackintosh apsiaustai ir Macintosh kompiuteriai.

Radau šiek tiek įdomių iliustracijų:
Ladies’ silk Rubber Mackintosh... Digital ID: 826585. New York Public Library

Čia yra ir daugiau autentiškų Mackintosh apsiaustų iliustracijų. Ir dar čia gana įdomus Mac'ų palyginimas.

Manau, kad makintosh'ai turi bendrų taškų su šiais lietpalčiais (paganykim akis :).

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Swingfashionista blog


Glamūras - taip vienu žodžiu apibūdinčiau savo mėgstamą jazz'o ir svingo laikų mados mylėtojų blog'ą www.swingfashionista.com. Sharon, Jo ir Alice yra stilingiausių ir įdomiausių šiuolaikinių lindyhopo damų dešimtuke. Tam tikra prasme jos didktuoja madas (sveikinu visas lindyhoperes, kurios dabar skaito ir sako "nene"!:) iš kurgi tada atsirado superminiakai? iš kur pin-up įvaizdis? Tai Sharon ir Alice pavyzdingai nusitrumpino sijonus. Kas svarbiausia, jų stilius šokio aikštelėje niekada nebuvo vintažinis. Ir joms nereikia dėvėti senove dvelkiančių apdarų, kad atrodytų retro. Esu didelė jų gerbėja ir visom linkiu pasidairyti po swingfashionista, kai atrodo, kad nėra įkvėpimo gerai atrodyti! Thank you sweethearts for caring for the dancefloor fashion!

2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Sausis kaip metų sekmadienis

Sausis yra kaip metų sekmadienis. Man sekmadienis visada yra trynimosi diena, kai specialiai nieko neveiki arba paskubomis darai tai, ką turėjai būti padaręs vakar. Sekmadienį reikia prastumti, nes per radiją nebegirdi guodžiančio džinglo "rytoj į darbą NEREIKIA". Ne dėl to reikia prastumti sekmadienį, kad greičiau ateitų ir praeitų primadienis, tikrai ne. Net jei kitą dieną nebūtų pirmadienio, sekmadienis vis tiek būtų toks pats. Nes žmonės gyvena ne po vieną. Taigi sausis yra metų sekmadienis, kurį reikia prastumti pergalvojant, išvyniojant ir pasveriant, perpilant, iš naujo surenkant, išbarškinant. Man patinka sausis ir dar labiau todėl, kad yra šaltis. Šaltyje lengviau būti užsidarius be išskirtinių užsidarymo ženklų. Žiūriu į ugnį, jau sapnavau pavasarį. Šarūno Barto Koridorius.

2010 m. sausio 8 d., penktadienis

Naujųjų Metų sulaukusiems

Keletą mėnesių nerašau, nes man turbūt žiema. Dabar daug skaitau kitų blog'us ir truputį manau, kad viskas rašoma, kopijuojama ir sukasi aplink tai, kas ant bangos. Man neįdomu rašyti apie tai, kas yra ant tos bangos, man labiau patinka galvoti, kokia bangos spalva, koks jos skonis, kada ateis pavasaris ir nutirps sniegas. ar vasario mėnesį važiuosim į nidą žiūrėti kaip horizonte bėga šernai, per kiek laiko atauga plaukai tiek, kad nesimatytų, kur eiti. man įdomu, kur gyvensiu po mėnesio ir kas nuvalo sniegą nuo traukinių bėgių tarp užsnigtų kaimų, man įdomu kaip atrodo maskva, man įdomu, kuris ivanauskaitės knygų personažas įkūnija kaušpėdą (kokia įdomi pavardė). daug kas įdomu. man įdomu, ką jūs galvojat apie tai ;)