2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

fotografinė istorija

Vakar patyriau gluminantį nuotykį. Į socialą nešiausi fotoaparatą ir jau įsukus į prospektą pamačiau link manęs artėjančią įspūdintą porą: du vienodus senius su šiaudinėmis skrybėlėmis, raudonais tautininių raštų megstiniais, pusmetrinėmis baltomis barzdomis, styrančiomis į šalis ir plačiais gestais mosikuojančius po visą gatvę. Pagalvojau sau, kad vienas iš jų tikriausiai bus tas pats "1000 žingsnelių" dainininkas ir griebiausi fotoaparato. Deja, fotografė nesu įgudus ir apsikvailinau, nes suveikė blykstė. Bandžiau nežiūrėdama į juos prasmukti pro šalį, tačiau mane sustabdė jau ne du, o trys pasipiktinę personos. Pasirodo, kad tuo metu pro šalį ėjo dar vienas žmogus, kuris iš karto pareikalavo pasiaiškinti, kodėl drįsau juos fotografuoti (pastarasis kalbėjo už visus tris), nes jis esąs labai nefotogeniškas (tikrai taip ir buvo, bet bijau net pradėti jo bruožų įspūdingumą aprašinėti). Kai išmykiau, kad nufotografavau netyčia ir parodžiau kažkokį išsiliejusį kadrą, jie beveik patikėjo manimi, bet fotografuotis visiškai nenorėjo. Broliukai (kaip prisistatė seniai) buvo gerokai įkaušę ir ėmė gvildenti nacionalistines temas ir potemes. Taigi aš ir trečiasis vyras staiga buvome įtraukti į diskusiją ir gavom įrodyti savo tautybę. Vienas iš broliukų staiga paklausė: "ar kuris nors iš jūsų yra rusas?" Sakau: "aš ne" ir jaučiuosi apsidraudusi. Trečiasis vyras entuziastingai atsakė "taip" ir akimirksniu tapo nacionalistiškai nusiteikusių broliukų taikiniu, o aš pabėgau.

Juokingiausia turbūt tai, kad šiandien gatvėje akis į akį susidūriau su trečiuoju vyru iš vakarykštės situacijos ir per sekundę nesugalvojau, ar turėčiau pasisveikinti... gal kitą kartą, jei jis mane dar pažins...

Paskutinį kartą buvau taip susigėdus kai mane pričiupo vagiant žibutes iš kaimynės gėlyno.

obelis

Piešiu atviruko eskizus. Už lango lietingas ir tamsus rytas, bet man lietus padeda susikaupti šiandien. Ant lapo išlenkiu obuolio liniją, klausydama kaip bukas HB pieštuko grafitas liečia popierių. Sėklos kaip ašaros ar lietaus lašai – taisyklingos ir brandžios... Iš obuolio auginu kamieną, penkias šakas su lapais ir gaunasi delniukas, o jo vidury tupdau mažytį paukštelį. Po obelim pakabinu mėnulį ir saulę. Galvojant apie visa ko pradžią ir pabaigą, grafitinė obelis įleidžia šaknis į baltą popieriaus lapą. Skamba kankliai po skliautais ir kvepia šienu beprasidedanti vasara.

***

I draw sketches for the greeting card. Rainy and dark morning concentrates me today. I bend the line of the apple shape on the paper and listen to the HB hard pencil sound. Apple seeds like teardrops or raindrops – so definite and mature. I grow the trunk and five branches with delicate leaves. It comes out like a palm in which I put a little bird. Under the apple tree I hang the moon and the sun. Thinking about the beginning and the end of everything, the graphite apple tree root down into the paper sheet. The sound of kanklės under the vaults and hay smells like summers‘a coming.

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

sodai

atrodo, kad šiandien jau visą dieną už nugaros atidarytos durys į sodą, kur šaltokas vėjas pučia ir nepjauta žolė linguoja smilgomis. Violetiniai jų žiedai tik kiek vėliau vakare susilies su dangaus spalva ir kels mintį apie kažkokius nebūtus dalykus, kurių nuojauta yra panaši į kelionės nuojautą. Kiek daug visko reikia nuveikti ir kaip man visa tai patinka. Jau turiu laivo bilietą iš karto po Joninių nakties.

***

it seems, that the door is opened behind my back now and it leads to the garden where the cool wind blows and the grass is uncut. The weeds are swaying in the winds and the lilac color of their blooms will fade into the evening sky very soon. This sight brings to my mind and body the feel of the moments-to-be that are similar to the long waited journey. I like that more than ever. And I already have my boat ticket. Leaving imediately after St. Johns night.