2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Stepping stone blues

Šiandien paskutinė metų diena, kuri atrodo visiškai kaip bet kuri kita diena,bet užskaitau šiuos metus kaip vienus nuostabiausių iki šiol dėl šių priežasčių:
  • daug ir pašėlusiai šokta;
  • karštai mylėta;
  • išgerta nemažai "velnio lašų";
  • būta bliuzo;
  • nuveikta daug darbų;
  • nelabai sėkmingai bet pasiutėliškai išsisukta nuo moxlų;
  • nepaisant to, subręsta šiek tiek daugiau negu iki šiol;
  • sugaudyta nemažai vėjo į kišenes;
  • daug pripilstyta iš tuščio į kiaurą.

2008 m. gruodžio 30 d., antradienis

Lediniai apatiniai

Žvalgydamasi po interneto platybes radau labai charakteringą foto ir prisiminiau keletą istorijų apie apatinius. Taip, tai yra mano mėgstama tema...

Papasakosiu vieną trumpą nuotykį, iš kurio su mamute (taip taip, taip močiutę vadindavau) kažkada baisiai prisijuokėm. Tą jos vaikystėj matytą pokštą prisimenu kiekvieną kartą kai matau kur nors ant virvių išdžiaustytus baltinius (nemėgstu šio žodžio, nes asocijuojasi su kalkėmis, nuo kurių būna delnai sausi kaip popieriniai). Tai va.

Jų šeima gyveno Šiauliuose, name iš kelių butų. Kaimynų kažkokia boba vis išsidžiaudavo savo apatinius. Žiemą - vasarą kabėdavo tie nešvieži vienodi parašiutai po visą kiemą ant virvių. Vieną dieną kažkas tiesiog neapsikentė ir didelėmis žirklėmis iškarpė visiem pantalonam klynus. Manau tikrai nemaža pirtis buvo užkurta dėl tokio stambaus mąsto turto išniekinimo anais džentelmenų laikais. [Galiu įsivaizduoti prosenelį lekiantį per kiemą su didžiulėmis žirklėmis ir ant grandinėlės tabaluojančiu monokliu:D]

Kitą kartą girdėjau, kad skalbinius sveika džiauti lauke per šalčius, nes taip jie prisigeria gaivaus lauko kvapo. Tik reikia atsargiai nešti į kambarį, kad nenulūžtų suledėjusi marškinių rankovė.

2008 m. gruodžio 23 d., antradienis

2008 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

And the song was born...

po geriausio šių dienų savaitgalio su lindyhoperiais jaučiuosi taip, lyg bučiau buvus kažkur labai toli...

2008 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

Vintage Winter Night'08...

Šiandien visą dieną tiesiog norėjau patek į tokią fiestą...

2008 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Ladies and gentlemen! Champagne!

Aš mėgstu šampaną! - pagalvojau klausydama nostalgiško skambesio STIPRIAI KITAIP dainos. Šampanas man primena mokyklos geruosius laikus (per išleistuves Žemaitienė sakė: "negerkit šampano, nes susipins kojos" ar kažkaip panašiai). Bet aš manau, kad artėjant naujųjų metų šventimui, kuris neatsiejamas nuo šampano gėrimo, galima sau leisti šiek tiek burbuliukų... Net Sovetskoje šampanas man atrodo elegantiškas ir žymiai skanesnis už kvepalais atsiduodantį Bosca. Gal ir krištolinių šampano taurių subtilumas išlaiko šampano paslaptį. Pierrot non change pas...

2008 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

remix vintage


ir dar aš negaliu atitraukt akių nuo remix








nekomentuosiu šį kartą...

2008 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

kepurė žiemai

Noriu papasakot, kad mama mezga nuostabias kepures. Jeigu norit ko nors panašaus į tai <-- rašykit man ;)
vėliau įdėsiu daugiau kolekcinių nuotraukų.
p.s. realybėje ji ryškiai raudona su smagiu minkštu bumbulu. Iš priekio atrodo kaip beretė.

2008 m. lapkričio 17 d., pirmadienis

dresscode

gavau prašymą trumpai apibūdinti vakarėlio dresscodą, taigi vieną variantą įdedu čia:

1930 - 1940-ųjų teminiam vakarėliui tinka beveik viskas, ką seneliai ir senelės dėvėjo kasdien arba švenčių proga.


Merginoms - tai kuklios, bet elegantiškos suknelės, dailūs aukštakulniai, pirštinės ir skrybėlaitės. Perlai ir sagės švarkelių atlapuose. Žinoma nepamirštant gundančių garbanų, raudonų lūpų ir nagų. Galima pasisemti įkvėpimo iš prieškario ir karo metų mados puoselėtojos, burleskos šokėjos Ditos von Teese arba tokių scenos garsenybių kaip Billie Holiday, Josephine Baker, Greta Garbo. Tačiau jei elegancija ne jūsų antras vardas, rinkitės spalvingesnius lengvus drabužius, su kuriais jausitės kaip nerūpestinga '30-ųjų Harlemo gražuolė.

Vyrams - tai kostiuminės kelnės, marškiniai, liemenė. Labai tiks platus šilkinis kaklaraištis arba peteliškė. Galbūt briliantinu suglostyti plaukai arba skrybėlė ir itališki mafijos boso ūsiukai. Tačiau, jei italų mafijos apdarai Jums nepatinka, įšokite į dažytojo, paštininko ar kepėjo kostiumą. Harlemo merginos bus jūsų... tik nepamirškite nublizginti šokių batų!

2008 m. lapkričio 4 d., antradienis

Visa tiesa apie lindyhop'o batus

Iš ko padaryti greičiausi padai?

Nepaslaptis, kad batai yra svarbiausias šokėjo įrankis, nes nuo jų priklauso judėjimo greitis, laikysena ir daug kitų dalykų. Paprastai šokių klubų puslapiuose rašoma, kad svarbu avėti patogius batus, tačiau tai labai abstrakti sąvoka. Aišku, kad sportbačiai (ne kašio kedai!) yra universaliai patogus apavas, tačiau labai daug kas priklauso nuo padų...

Dėl to lindyhoper'iai rinkdamiesi batus pirmiausia apverčia juos ir apžiūri padus. Juk neįmanoma patogiai šokti su dantytais, „lipniais" arba slidžiais „plastmasiniais" padais, kad ir kokie mieli bateliai... Galima įsivaizduoti, ką mano batų pardavėjos, matydamos kaip iš lentynos paimtas batas nešamas prie artimiausio medinio paviršiaus, slidinamas ir stuksenamas jo padas. Nerašyta taisyklė: nauji batai turi apsitrinti, kad būtų patogūs. Nuo pirmos sekundes idealu šokti tik su specialiais šokių batais.

Batų “už” ir “prieš”

Klausimas – kur gauti batus lindyhop’ui, kurie: a) gerai slysta (ne per daug ir ne per mažai); b) yra odiniai; c) patogūs; d) dera prie drabužių? Lindyhop’o šokių batų LT nusipirkti neįmanoma. Kodėl? Apsilankykite Puante ir suprasit. Snikeriai nesiskaito, nes jie netinka lindyhop'ui ir atrodo negražiai. Nepaisant to, turiu vienus, kuriuos gavau dovanų dalyvaudama šiuolaikinio šokio projekte (Šokis mieste, ačiū už galimybę juos išbandyti!). Jazz'o bateliai, mano nuomone, lindyhop'o taip pat neatskleidžia. Neseniai aptikau vietą Vilniuje, kur galima gauti pačių įvairiausių jazzinių ir tap’o batų: Capezio, bet čia irgi nėra nieko konkrečiai lindyhop’ui. Kitas variantas yra tiesiog apsilankyti kokioj “pumoj”, “adidase” arba “naike” ir išsirinkti batus “padų stuksenimo” principu. Gerai bus lygi, kieta guma arba kaučiukas. Dar neiseje is parduotuves pabandykite, ar padai “necypia” ant grindų...

Universalūs ar vienetiniai - kurie geriau tinka?

Vis dėlto geriausia išeitis - batus parsisiųsti arba pasisiūti! Jei galite sau leisti užsisakyti batus nesimatavę, labai rekomenduoju www.dancestore.com. Čia rasite visus populiariausius Aris Allen batus lindyhopui ir daug naudingos informacijos apie juos. Vieną kartą man jau pasisekė gauti tinkamą dydį, tačiau jei batai netinka, šios parduotuvės politika gana lanksti ir leidžia pasikeisti porą. Kai kurie lindyhoper'iai taip pat mėgsta Bleyer batus, kurių "specialus" sintetinis vientisas padas sukuria ortopedinių batų įspūdį.

Siūtiniai batai yra kur kas įdomesni! Nors jie gali atrodyti taip, kaip tik panorėsite, pirmiausiai turėsite įtikinti p. Batų Dizainerę, kad Jums reikia būtent tokių. Dar visai neseniai šokių batus pas p. Bronę buvo galima pasisiųti žymiai pigiau negu nusipirkti parduotuvėje. Ir patogiau! Nereikia net pasimatuoti.

Trijų porų padų eksperimentas

Siūtis batus buvo ypač verta, nes lindyhop’ui reikalingi odiniai padai - ten jokia problema. Toji įstaiga siuva batus visokiausioms progoms: asmeniškai, šokiams, teatrui. Jie turi ir visokių padų alternatyvų: odinis padas + odinis kulnas, odinis padas + guminis kulnas, guminis padas + guminis kulnas. Tuo pačiu jie gali pasiūlyti ir skirtingo minkštumo odą. Kartą gavau batus su tokiais minkštutėliais padais, kad turėjau lėkti klijuotis naujus jau po 10 dienų. Ir priklijavo, tačiau vėl neilgam. Peršasi išvada, kad šios “firmos” batus galima sušokti iš tiesų greitai. Atlikau tyrimą su visomis 3 porom.

Kitą kartą vengsiu plytelių...

1-oji pora susišoko per pusmetį. Tai buvo vyriško tipo, juodai balti, žemakulniai suvarstomi bateliai odiniu padu ir guminiu kulnu. Jau prakiurusius padus paklijavau guma, kuri vėliau taip pat leido nusibrozdinti pirštus į prancūzparkio plyteles. Su šiais bepadžiais dar galvoju ką nors nuveikti, nes oda tikrai išliko labai daili, minkšta ir patogi net neprižiūrint batų. Išvada: su odiniais padais geriaus nešokti lauke. Ir net nevaikščioti plytelėmis ar, ginkdie, po balas.

Formų geriau neišradinėti

2-oji pora mane labai nuvylė. Tai turėjo būti klouno batai, bukomis nosimis, sukeliantys šiek tiek per didelių batų įspūdį. Kaip man iš pradžių atrodė, p. Bronė mane suprato teisingai, tačiau buvo sunku išrinkti kurpalį (pėdos formą, ant kurios siuvamas batas). Mano pageidaujamos formos “pėdos” tiesiog nebuvo, todėl teko lipdyti plastiliną... Rezultatas gavosi savotiškas - batų nosys ne apvalios ir net skirtingos tarpusavyje. Galbūt tai mane ir žavi! Beje, ši pora buvo skirta šokiams mieste, todėl padas ir kulnas guminiai. Jie taip pat gerai šokosi ir ant parketo. Kol neprakiuro. Sutaisiau juos ten pat “firmoje”, kad ir kaip jie nemėgsta savo gaminių taisyti. Faktas: jie ne juoda-balta, o tamsiai mėlyni.

Patogūs aukštakulniai

3-oji pora - mano mylimiausieji akštakulniai. Apie juos daug nerašysiu, nes jie geri, žiauriai patogūs. Bet nešoku dabar su jais, nes Herange jau buvo padai beveik kiauri. Išvada: kuo daugiau šokama, tuo daugiau padų sluoksnių reikės. Ir dar: norėjau, kad jie būtų ne vien juoda-balta, todėl paprašiau trečios spalvos. Ir čia man nenoriai girgždėdamos atsivėrė odų sandėliuko durys. Taigi, jei kas nors norėtų ne two tone batų, patikėkit, galite užsisakyti net ir žalius lakuotus, jei tik širdis geidžia.

Patarimas pradedantiesiems

Grįžtant prie klausimo ką rinktis, iš patirties galėčiau pasakyti, kad odinis padas + guminis kulnas yra geriausias pasirinkimas (pas p. Bronę). Taip yra todėl, kad su neaptrintais batais slystama kaip per sviestą, o guminis kulnas gali tą slydimą pristabdyti. Vientisai odiniai padai ypač pavojingi pradedantiesiems, besimokantiems kūno laikysenos ir partnerystės.

Juoda-balta praeitas etapas

Apie batų išvaizdą. Atvirai sakant, juoda-balta derinys yra jau gerokai pabodęs ir labai matytas. Juodai-baltus dėvėjo stilingi vyrukai ir kartais merginos vėliau negu 1940. Batų istorijoje ši two tone batų mada nesilaikė ilgai. Taip, p. Bronės siūtus batus turi daug kas. Vieni dėvi juodai-baltus, kiti rudai-baltus, rečiau raudonai-baltus. Šiandien manau tikrai verta išbandyti kitas natūralias spalvas ir atrasti šokio batų autentiką savaip.

Drabužis pagal batus

Kaip minėjome pradžioje, patogūs šokių batai ypač svarbu. Tačiau ką daryti, jei tai “nipe” arba “abidas” sportbačiai, prie kurių šilkinis sijonėlis atrodo prastokai. O taip norisi pasipuošti. Geriausia išeitis yra susirasti sportiškesnį sijoną arba rinktis kelnes ir iš karto pradėti dairytis batelių, derančių prie sijono. Tereikia kietos gumos pado ir neaukšto stabilaus kulniuko, Aris Allen baltų sportbačių arba Keds. Viskas :)

p.s. dauguma mano pažįstamų lindyhoperių (vyrų) iš vis nemėgsta p. Bronės batų. Jų ir klauskite kodėl. O Justė juos tiesiog pametė :P

2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Black nr. 1 (I)

Kad ir kaip nejuoda gyvenime, kartais tiesiog negali atsispirti šiai subtiliai spalvai. Nujaučiu artėjantį juodos spalvos sezoną, kuris, laimei, trunka ilgiau nei baltas vasaros laikotarpis. Daugeliui juoda nuobodi, o man šiandien juoda – gili ir ypatinga spalva, po kuria slepiasi ne tik subtilumas ir rafinuotos manieros. Tačiau juoda nelygu juodai...

Ne juodai baltas kinas, paliekantis juodai baltą įspūdį


Paskutinis mano matytas filmas – Breakfast at Tiffanys‘s. Man tai pasirodė nebanaliai žavu, ypač todėl, kad filmą žiūrėjau italų k., kuria moku tik keiktis. O čia... Audrey Hepburn tiesiog nuostabi. Mielumo ir naivumo įsikūnijimas, kuriam net žodžiai nereikalingi. O svarbiausia – nepakartojama jos nerūpestinga elegancija su visomis tomis juodomis suknelėmis.

Maža juoda suknelė

Tik XX a. pradžioje moterys dažniau pradėjo dėvėti juodą spalvą.Anksčiau juoda buvo laikoma gedulinga spalva. Taigi 1920-aisiais Coco Chanel išrado nepamainomą kiekvienos madingos moters garderobo būtinybę – kuklią juodą suknelę, kurią žurnalas Vogue pakrikštijo „suknelių Fordu“. Maža juoda suknelė – tai elegancijos simbolis, idealiai atrodantis su perlų vėriniu. Mažas juodas sukneles dėvėjo Audrey Hepburn ir Betty Boop... Suknelė universali ir kartu paprasta kaip ir sutrumpintas jos pavadinimas – LBD (little black dress).

Bus daugiau...

2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

kostiumas

Pirmadienis - rašymo diena. Nesvarbu, kad kiekviena diena yra rašymo diena. Dabar įsivaizduoju sceną iš kokio XX a. pradžios filmo, kur prie kontoroje sugrūstų stalų su mašinėlėmis sėdi reporteriai ir triukšmingai spausdina protarpiais pasiginčydami su kolegomis. Jų baltos marškinių apykaklės ir atraitotos rankovės - tai amžinas nerūpestingumas, o pirštuose smilkstančios cigaretės ir dailios (plonos vilnos) liemenės dvelkia laikmečio elegancija. Beveik išsilydžiau vien pagalvojus apie tokį senelių laikų vyrukų įvaizdį. Neslėpsiu, man visada keldavo šypseną pagalvojus kaip atrodo jų briliantinu sutepti plaukai rytais. Irgi neslėpsiu, kad anksčiau kartais apie tai pagalvodavau, bet dabar jau esu mačius... Vis vien be galo žaviuosi vyriška elegancija, o ypač gebėjimo su kostiumu atrodyti nerūpestingai.

Todėl šį kartą noriu užbėgti už akių visiems vyrų mados žinovams ir primesti mums aktualių 3 - 4 dešimtmečių kostiumų mados istoriją...

Labai trumpai ir subjektyviai apie tai, kodėl Peter'is ir Vince'as devi plačiapečius švarkus.

Anot įvairių interneto šaltinių, vyriškas kostiumas ypač pasikeitė apie 1930-uosius, kuomet ypač išplatėjo švarkų pečiai, mat tapo madingas tvirto torso siluetas. Platūs "V" formos atlapai formavo plačios krūtinės įspūdį. Naujieji kostiumų švarkai tapo dviborčiai (suprask, turėjo 2 eiles sagų). Siluetą papildė ilgos kelnės su kantu. Galėjai pamatyti įvairių vyriškų spalvų kostiumus, dienomis juoda nedominavo.

To meto vyrų mada sklido iš džentelmenų sostinės Londono. Taigi apie 1935-uosius atsirado tarp verslininkų populiarus londonietiškas siluetas "London cut" arba "drape cut". Jie pasižymėjo aukštai prasidedančiu sagų užsegimu, aukštai pakeltomis kišenėmis, klostėmis ant šiek tiek siaurėjančių rankovių ("drapes").

Žymiai daugiau klosčių ir išskirtinių detalių turėjo "zoot suit" kostiumai, populiarūs tarp gangsterių. Kadangi pastarieji labiau mėgo puoštis, o jų drabužiai turėjo ir gilesnę paskirtį... apie juos atskirai.

Iš to, ką perskaičiau apie "Jazz" ir "didžiosios depresijos" laikų kostiumus ir palyginus su šiuolaikine kostiumų mada bent vizualiai, sakyčiau, tobulas derinys būtų toks:
  • siauros Jazz'o laikų kostiumo kelnės be atvartų, bet ne pertrumpos. Su kantu! Kojinės turėtų matytis minimaliai;
  • prigludus liemenė šilkine nugara su 4 sagom. Turi matytis sprindis kaklaraiščio (apie juos vėliau...);
  • švarkas - tiesus, šiek tiek paplatinti pečiai, vienas skeltukas nugaroj, nežymiai, bet įliemenuotas, būtinai dvibortis (Double-breasted) - 6 sagos. Skvernai šiek tiek ilgesni negu įprastai, kokias 3 cm. Atvartai ne labai platūs, proporcingi švarko priekio pločiui, kampai smailūs, gali būti su kilpa. Kairėje pusėje paslėpta kišenėlė fantazijai.
Kaip mama sako, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp senoves ir mados dabar. Pripažinkim, kartais net patys nuostabiausi senoviniai rūbai prie mūsų šiuolaikinių sportbačių ar plastmasinių papuošalų atrodo ne į temą. Griežtai pasisakau už stiliaus vienovę net ir tada, kai pati atrodau ne į temą su, sakykim, tatuiruotes vaizduojančiais ženkliukais palto atlape.

Kartais pamanau, koks malonumas yra nevaržomai šokti ir nesukti sau galvos dėl nieko. Juk net su visais savo įdomiais ar puošniais drabužėliais nuolat permirkstame iki paskutinio siūlo... Bet ir "back in the days" lindyhoperiai laistydavosi prakaitais, juk tokia šio šokio specifika. Kaip rašė Frankie Manning'as savo knygoje, kelis kartus per vakarą bėgdavo namo persirengti kostiumo, nes būdavo visas šlapias. Taigi net ir didžiosios depresijos metais, kai rūbams pinigų nebuvo ir nereikėjo (nes visi atrodė vienodai apšiurę), vyrai kasdieną rengdavosi kostiumą ar bent kelnes ir marškinius.

Pamirštam visus skudurus. Juk šiaip kiekvienas geriausiai jaučiasi šokdamas tada, kai drabužis ne tik nevaržo judesių, bet ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tad jei kam nors lindis yra džinsai ir švarkas, ok. Įdomiau, jei džinsai ir petnešos (kaubojų svingo šokiai), jei džinsinis miniakas - you go, girl! Bet man labiau patinka kostiumai ir suknelės. Peace.

2008 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

lagaminas


Man nuo neatmenamų laikų rūpėdavo lagaminai. Pirmiausia todėl, kad vienas didžiulis kartoninis ir apkaustytas visada būdavo spintoje, pačioje nepasiekiamiausioje vietoje, iki neužsidaromumo prikrautas vaikiškų rūbelių, mamos mergautinių suknelių, lėlių ir kitų nuostabių daiktų. Kai išmokau jį nukelti nuo spintos, mėgdavau jį atsklęsti ir apžiūrėti iš ko padarytas vidus ir ar jame galima tilpti. Pripažinsiu, jis būtų atrodęs žymiai romantiškiau, jei būtų apklijuotas kelioniniais lipdukais... Juk lagaminas yra visų kelionių liudininkas. Būtent todėl ir būdavo klijuojami aplankytų miestų ir šalių lipdukai: Hilton International Milano, Bojour Paris, Los Angeles, Visit India...

Egzotiški ir spalvingi kelionių lipdukai su šalių ir viešbučių pavadinimais turėjo ne tik sentimentalią reikšmę, bet ir praktinę paskirtį. Lipdukai ir etiketės žymėjo lagamino savininko kelionės kryptį ir leido atskirti keliautojų lagaminus. Be to, tai buvo viešbučių ir, pavyzdžiui, kurortų reklama.

Romantiškiausiai šiandien man atrodo `30 – `40 metų lagaminų komplektai. Labiausiai norėčiau turėti paveldėtą trijų lagaminų rinkinį. Deja, visi smetoniniai lagaminai būdavo labai sunkūs, o prabangių odinių Angliškų ar Vokiškų lagaminų ko gero niekas Lietuvoje neturėjo, nebent tuometinė Kauno grietinėlė. Lagamino vertė visais laikais priklausė nuo medžiagų, šiuo atveju odos, o taip pat ir nuo spynelių kokybės ir sudėtingumo. Ypatingą vertę lagaminams suteikė ir autentiški gamintojų ženklai, įspausti prie rankenos, lagamino viduje ar įausti švelnučiame pamušalo šilke. Prabangos skonis, tiesa?

Dabar niekas nebegamina lagaminų mediniu rėmu, aptrauktu jaučio oda, 3 mėnesius grūdinta ir mirkyta įvairiuose natūraliuose ir sintetiniuose preparatuose. A, ir dar! Patys brangiausi lagaminai būdavo gaminami iš krokodilo odos arba tiesiog turėjo keturis skląsčius. Tuo ir skyrėsi miestiečių ir „mažiau miestiečių“ lagaminai. Pastarieji tenkindavosi lagaminais su vienu ar dviem skląsčiais...

Tikriausiai teko ne kartą sėdėti ant lagamino ar kuprinės kokioj nors pasaulio krašto stoty ar pakelėj ir skaičiuoti įbrėžimus ar, neduokdie, skyles ir dėmes. Kiek nuostabių prisiminimų kyla iš visų tų pėdsakų. Ir koks begalinis džiaugsmas atrasti keletą pinigų ar kokį raktą po įplyšusiu pamušalu... Būtent todėl savas lagaminas yra mieliausias kelionių draugas. Galiu lažintis, kad Peter Loggins ne tik groja, bet ir keliauja su savo senuoju lagaminu.


P.S. Vienas pažįstamas jau senokai kolekcionuoja vintažinius lagaminus ir neseniai į jo rankas pakliuvo 2 metrų plokščia skrynia su rankena. Tai irgi lagaminas, bet tikriausiai skirtas kokiam nežinomam muzikos instrumentui...

2008 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

intro



Viskas labai paprasta. Mados stiliaus ir įvairių įvaizdžio detalių istorijos, kuriomis norėčiau pasidalinti yra visur aplinkui. Kiekvienas kuria savo aplinką pasiskolindamas ką nors iš draugų, tėvų (visada maniau, kad vis dėlto labiau iš senelių), gatvės praeivių, priešų, kolegų, viršelių (dažnai ne tik žurnalų.), gamtos, net iš maisto. Tiesa, kad dabar labai noriu valgyti, bet pirmajam įkvėpimui užėjus juk negalima atsitraukti. Tai jau būtų per nelyg taisykliška. Kaip ir rašant mokslams. Žiūriu į baltą puodelį su neproporcingai smulkiu užrašu „HARLEM Lindyhop.lt“. Jame kvepia kava su cinamonu ir sojų pienu. Pasiskolinau dar sidabrinį šaukštelį, be galo elegantišką, su dailiais raitytais inicialais ir prabomis. Ofiso romantika.

Taigi, vakar galvojau ir brandinau mintį, kad rašysiu vis dėl to pirmiausiai apie batus, nes basa moteris gali laikyti tik ką nors po padu. Šitas posakis visada iškelia vaizduotėje nuogą stambią moters (ko gero namų šeimininkės) kulkšnį ir putlią pėdą lakuotais nagais, po kuria spurda mažytis vyrutis. Karikatūriška. Juokinga.

Kiekvienas mato skirtingai, kiekvienas renkasi tai, kas patinka. To net sakyti neverta... Bet ar galima pagalvoti, kad net maistas, gėrimai ir gėlės gali būti derinamos prie drabužių stiliaus ir spalvos, kuri, savo ruoštu visiškai priklauso nuo ryte netikėtai pagerėjusios nuotaikos. Norėčiau pasidalinti apie tai... Laimei, ant stalo gundančiai besiritinėjantis alyvinis obuolys žaviai dera su gelsvais lipniais lapeliais ir auksiniais rusiškų šokoladukų popierėliais. Kurie, deja, visiškai netinka prie mano pilkos gėlėtos suknelės. Vienintelė išeitis išvengti šios nedovanotinos nedermės – suvalgyti tą tobulos formos obuolį, kurio kvapas kelia mažų mažiausiai šelmišką šypseną. Artėja ruduo, nes rytai kelia šiurpuliuką, o saulė jau truputi pilka.

Mėgstu rugpjūčio pabaigos spalvas ir nuotaikas, nes visada įvyksta tiek daug šiuo laiku. Tiesiog gyvenimas „lagamine“, kuriame telpa tiek visko, kad nuo čia ir pradėsime...