2009 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Idealus rytas Chelsea

Kol iš tikrųjų nepatekau į Niujorką, aš vis rečiau pagalvodavau apie mūsų su U. mokyklos laikų ikoną Jimi Hendrix. Nepaisant to, kad jo dainos yra mano tel. skambutis ir žadintuvas, daugiau beveik niekas nebesieja su seksualiuoju roko stileiva. Taip pat ir Bob Dylanas, dėl kurio teoriškai reikia eiti iš proto, man nesukeldavo didelių emocijų. Visai atskira juokinga istorija yra tai, kas man nutiko bebūnant jo koncerte. Tikrai nėra kuo didžiuotis... Tačiau užėjus į legendinio Chelsea viešbučio foje nukrėtė malonus šiurpuliukas. Ten viskas atrodo taip gerai, kad anų laikų Mes būtume nualpusios arba bent apsiverkusios vien nuo kvapo. Chelsea gyvena vakarėlių šmėkla. Besėdint kambaryje ant įdubusios lovos, kažkas many pasisuko sentimentaliąja linkme. Tyliai skambant Dylano dainoms mes juokėmės ir gėrėm alų kiekvienas sau jausdamiesi taip, kaip įsivaizdavom, kad jautėsi visi hendrixai ir dylanai ir jų grupsės, gyvenusios Chelsea viešbutyje 7-ąjame dešimtmetyje. Bernai susikėlė savo dailius Stacy Adams batus tiesiog ant gėlėtų paklodžių, o merginos koketiškai kikeno susirangiusios prabangiuose foteliuose. Kurį laiką nekreipėm dėmesio į dūmų kvapą, juk Niujorkas. Dar pasijuokėm iš po kiemą lakstančių žmonių su apatiniais. Atseit, joo... čia Chelsea. Bet gaisrinės sirenos ir šviesos reiškė truputį daugiau – viešbutis degė! Sąmyšiui atslūgus išsidanginom į laiptinę, kuri yra ir galerija. Ten tikriausiai ir dabar kabo paveikslas šis:



O aš galvoju apie idealų rytą, kurį vienaip ar kitaip būtų malonu sutikti tam raudonam daugiabutyje, kuriam nuolat gyvena puokštė išprotėjusių žmonių. Tiesiog gerčiau kavą ir žiūrėčiau pro langą. Ir gerai būtų, jei rugsėjis ir grotų „no direction home“. Apie Chelsea Hotel yra filmas.

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Apie lindyhopo maratoną

Jau keletą savaičių galvoje ūžia maratonas... negaliu sulaukti šeštadienio:

"Rugsėjo 12 d., 18 val., Lietuvių Liaudies kultūros centre startuoja pirmasis lindyhopo maratonas, nukelsiantis šokėjus ir renginio svečius į 1930-ųjų Niujorką. Šiuo simboliniu džiazo muzikos ir šokių maratonu Lindyhop.lt klubas skelbia naujų mokslo metų pradžią.

Kaip teigia Lindyhop.lt klubo entuziastai, idėja rengti lindyhopo maratoną sulaukė savo dienos. Šokių maratonas Didžiosios depresijos laikais (apie 1930 m.) JAV buvo populiari pramoga ir galimybė išlošti didelį prizą. Maratone galėjo dalyvauti tiek mėgėjai, tiek profesionalai, svarbu sumokėti simbolinį mokestį, ir laikytis iki paskutiniųjų.

Iš čia ir atsirado posakis: "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?". Žmonės veržėsi į maratonus ne tik dalyvauti, bet ir pasižiūrėti. Maratonai sutraukdavo minias smalsuolių, nes renginio metu vykdavo profesionalių šokėjų, cirko ir teatro artistų pasirodymai, grodavo orkestras ir vykdavo kitų puikių pramogų, kurių buvo ištroškusi ekonominės depresijos prislėgta visuomenė.


Rugsėjo 12 d., pačiame maratono įkarštyje, rafinuotumo ir muzikos elegancijos ištroškusius šokėjus pakerės auksinės Ellos Fitzgerald melodijos, kurias atliks Kristina Žaldokaitė, Andrej Polevikov, Denis Murašov ir Andrius Kairys.

Maratono metu dalyviai ir žiūrovai išgirs ir gatvės svingo ansamblį Rhythm Junkies. Tai visų pažįstami džiazuojantys lindyhoperiai ir jų draugai, grojantys savo bei lindyhoperių malonumui. Šeštadienį iš senamiesčio gatvelių susirinkęs ansamblis paryčiais gros pašėlusį svingą ir širdį draskantį bliuzą.

Kad maratono naktis neprailgtų, renginio dalyviai ir svečiai čia pat galės užkąsti, atsigaivinti sultimis ir kava. Poilsiui bei įspūdžių aptarimui bus įrengtas ramybės kampas.

Maratonas tęsis tol, kol šokių aikštelėje liks viena nugalėtojų pora. Jiem atiteks Maratono Bankas ir simbolinės pirmojo „Lindyhopo MARATONO“ taurės.

“Miegok arba šok“ teigia ryžtingai nusiteikę lindyhoperiai, kviesdami kiekvieną tapti istorinio įvykio liudininkais.

Daugiau informacijos www.lindyhop.lt."


2009 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Auksiniai veidai iš afrikietės rankų


Pasakojau keletą kartų šitą istoriją. Pamačiau šiuos veidus ir negalėjau pamiršti. Nesitikėjau, kad taip gali būti, bet radau juos tarp daugybės kitų afrikietiškų auskarų prie Apollo treatro, kur Billie Holliday dainavo prieš 60 metų. Ir gavau tai, ko nesitikėjau rasti, ten, kur jie ir turėjo būti :) Tik pardavėja afrikietė nekalbėjo angliškai...

p.s. prie progos peržvelkit dar vieno jazzo fotografo portfoglio.

2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Black nr. 1 (II) arba du nauji meno vyrai

Kažkada žadėjau rašliavos apie juodą spalvą tęsinį. Kaip pasakė mano draugė vakar: "juoda - tai ne spalva, o požiūris arba net gyvenimo būdas." Labai greiti mes tai, kas užima didžiąją dalį mūsų dienų ir minčių, vadinti gyvenimo būdu... Bet ne filosofuoti čia ruošiuosi, o pristatyti Jums savo radinį. Jo vardas Johnny Cash. Tikriausiai nereikia pristatinėti šito jail folko banditėlio juodais drabužiais? Paklausit, kuo kietas Cashas? O gi tuo, kad visais laikais buvo ištikimas savo stiliui ir liaudžiai į akis drąsiai rėžė tai, ką apie ką kiti bijojo pagalvot. Johnny buvo nuoširdžiai abejingas ir natūralus, todėl man ir patinka. Bet jo pažinimas man prasidėjo tik per mėnuo juodaragį (kaip simboliškai juoda tatai yra...). Zarasų užkaboryje radau jo autobiografiją ir negalėjau jos ten palikti, nes iš viršelio žvelgė jis štai taip:

Cashas buvo Elvio priešingybė ir nevengė pastarojo pakomentuot tiek knygoje, tiek čia.

Kitas, šiek tiek anksčiau atrastas meno vyras, fotografas - Elliot Erwitt. Tikriausiai jis toks pat žinomas kaip Coco arba C. Bepburn, bet man jis buvo atradimas. Ypač del to, kad sustiprino vidinę šypseną keliančius prisiminimus ir time-travelling jausmą.