lagaminas

Man nuo neatmenamų laikų rūpėdavo lagaminai. Pirmiausia todėl, kad vienas didžiulis kartoninis ir apkaustytas visada būdavo spintoje, pačioje nepasiekiamiausioje vietoje, iki neužsidaromumo prikrautas vaikiškų rūbelių, mamos mergautinių suknelių, lėlių ir kitų nuostabių daiktų. Kai išmokau jį nukelti nuo spintos, mėgdavau jį atsklęsti ir apžiūrėti iš ko padarytas vidus ir ar jame galima tilpti. Pripažinsiu, jis būtų atrodęs žymiai romantiškiau, jei būtų apklijuotas kelioniniais lipdukais... Juk lagaminas yra visų kelionių liudininkas. Būtent todėl ir būdavo klijuojami aplankytų miestų ir šalių lipdukai: Hilton International Milano, Bojour Paris, Los Angeles, Visit India...

Egzotiški ir spalvingi kelionių lipdukai su šalių ir viešbučių pavadinimais turėjo ne tik sentimentalią reikšmę, bet ir praktinę paskirtį. Lipdukai ir etiketės žymėjo lagamino savininko kelionės kryptį ir leido atskirti keliautojų lagaminus. Be to, tai buvo viešbučių ir, pavyzdžiui, kurortų reklama.

Romantiškiausiai šiandien man atrodo `30 – `40 metų lagaminų komplektai. Labiausiai norėčiau turėti paveldėtą trijų lagaminų rinkinį. Deja, visi smetoniniai lagaminai būdavo labai sunkūs, o prabangių odinių Angliškų ar Vokiškų lagaminų ko gero niekas Lietuvoje neturėjo, nebent tuometinė Kauno grietinėlė. Lagamino vertė visais laikais priklausė nuo medžiagų, šiuo atveju odos, o taip pat ir nuo spynelių kokybės ir sudėtingumo. Ypatingą vertę lagaminams suteikė ir autentiški gamintojų ženklai, įspausti prie rankenos, lagamino viduje ar įausti švelnučiame pamušalo šilke. Prabangos skonis, tiesa?

Dabar niekas nebegamina lagaminų mediniu rėmu, aptrauktu jaučio oda, 3 mėnesius grūdinta ir mirkyta įvairiuose natūraliuose ir sintetiniuose preparatuose. A, ir dar! Patys brangiausi lagaminai būdavo gaminami iš krokodilo odos arba tiesiog turėjo keturis skląsčius. Tuo ir skyrėsi miestiečių ir „mažiau miestiečių“ lagaminai. Pastarieji tenkindavosi lagaminais su vienu ar dviem skląsčiais...

Tikriausiai teko ne kartą sėdėti ant lagamino ar kuprinės kokioj nors pasaulio krašto stoty ar pakelėj ir skaičiuoti įbrėžimus ar, neduokdie, skyles ir dėmes. Kiek nuostabių prisiminimų kyla iš visų tų pėdsakų. Ir koks begalinis džiaugsmas atrasti keletą pinigų ar kokį raktą po įplyšusiu pamušalu... Būtent todėl savas lagaminas yra mieliausias kelionių draugas. Galiu lažintis, kad Peter Loggins ne tik groja, bet ir keliauja su savo senuoju lagaminu.


P.S. Vienas pažįstamas jau senokai kolekcionuoja vintažinius lagaminus ir neseniai į jo rankas pakliuvo 2 metrų plokščia skrynia su rankena. Tai irgi lagaminas, bet tikriausiai skirtas kokiam nežinomam muzikos instrumentui...