kostiumas

Pirmadienis - rašymo diena. Nesvarbu, kad kiekviena diena yra rašymo diena. Dabar įsivaizduoju sceną iš kokio XX a. pradžios filmo, kur prie kontoroje sugrūstų stalų su mašinėlėmis sėdi reporteriai ir triukšmingai spausdina protarpiais pasiginčydami su kolegomis. Jų baltos marškinių apykaklės ir atraitotos rankovės - tai amžinas nerūpestingumas, o pirštuose smilkstančios cigaretės ir dailios (plonos vilnos) liemenės dvelkia laikmečio elegancija. Beveik išsilydžiau vien pagalvojus apie tokį senelių laikų vyrukų įvaizdį. Neslėpsiu, man visada keldavo šypseną pagalvojus kaip atrodo jų briliantinu sutepti plaukai rytais. Irgi neslėpsiu, kad anksčiau kartais apie tai pagalvodavau, bet dabar jau esu mačius... Vis vien be galo žaviuosi vyriška elegancija, o ypač gebėjimo su kostiumu atrodyti nerūpestingai.

Todėl šį kartą noriu užbėgti už akių visiems vyrų mados žinovams ir primesti mums aktualių 3 - 4 dešimtmečių kostiumų mados istoriją...

Labai trumpai ir subjektyviai apie tai, kodėl Peter'is ir Vince'as devi plačiapečius švarkus.

Anot įvairių interneto šaltinių, vyriškas kostiumas ypač pasikeitė apie 1930-uosius, kuomet ypač išplatėjo švarkų pečiai, mat tapo madingas tvirto torso siluetas. Platūs "V" formos atlapai formavo plačios krūtinės įspūdį. Naujieji kostiumų švarkai tapo dviborčiai (suprask, turėjo 2 eiles sagų). Siluetą papildė ilgos kelnės su kantu. Galėjai pamatyti įvairių vyriškų spalvų kostiumus, dienomis juoda nedominavo.

To meto vyrų mada sklido iš džentelmenų sostinės Londono. Taigi apie 1935-uosius atsirado tarp verslininkų populiarus londonietiškas siluetas "London cut" arba "drape cut". Jie pasižymėjo aukštai prasidedančiu sagų užsegimu, aukštai pakeltomis kišenėmis, klostėmis ant šiek tiek siaurėjančių rankovių ("drapes").

Žymiai daugiau klosčių ir išskirtinių detalių turėjo "zoot suit" kostiumai, populiarūs tarp gangsterių. Kadangi pastarieji labiau mėgo puoštis, o jų drabužiai turėjo ir gilesnę paskirtį... apie juos atskirai.

Iš to, ką perskaičiau apie "Jazz" ir "didžiosios depresijos" laikų kostiumus ir palyginus su šiuolaikine kostiumų mada bent vizualiai, sakyčiau, tobulas derinys būtų toks:

• siauros Jazz'o laikų kostiumo kelnės be atvartų, bet ne pertrumpos. Su kantu! Kojinės turėtų matytis minimaliai;
• prigludus liemenė šilkine nugara su 4 sagom. Turi matytis sprindis kaklaraiščio (apie juos vėliau...);
• švarkas - tiesus, šiek tiek paplatinti pečiai, vienas skeltukas nugaroj, nežymiai, bet įliemenuotas, būtinai dvibortis (Double-breasted) - 6 sagos. Skvernai šiek tiek ilgesni negu įprastai, kokias 3 cm. Atvartai ne labai platūs, proporcingi švarko priekio pločiui, kampai smailūs, gali būti su kilpa. Kairėje pusėje paslėpta kišenėlė fantazijai.

Kaip mama sako, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp senoves ir mados dabar. Pripažinkim, kartais net patys nuostabiausi senoviniai rūbai prie mūsų šiuolaikinių sportbačių ar plastmasinių papuošalų atrodo ne į temą. Griežtai pasisakau už stiliaus vienovę net ir tada, kai pati atrodau ne į temą su, sakykim, tatuiruotes vaizduojančiais ženkliukais palto atlape.

Kartais pamanau, koks malonumas yra nevaržomai šokti ir nesukti sau galvos dėl nieko. Juk net su visais savo įdomiais ar puošniais drabužėliais nuolat permirkstame iki paskutinio siūlo... Bet ir "back in the days" lindyhoperiai laistydavosi prakaitais, juk tokia šio šokio specifika. Kaip rašė Frankie Manning'as savo knygoje, kelis kartus per vakarą bėgdavo namo persirengti kostiumo, nes būdavo visas šlapias. Taigi net ir didžiosios depresijos metais, kai rūbams pinigų nebuvo ir nereikėjo (nes visi atrodė vienodai apšiurę), vyrai kasdieną rengdavosi kostiumą ar bent kelnes ir marškinius.

Pamirštam visus skudurus. Juk šiaip kiekvienas geriausiai jaučiasi šokdamas tada, kai drabužis ne tik nevaržo judesių, bet ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tad jei kam nors lindis yra džinsai ir švarkas, ok. Įdomiau, jei džinsai ir petnešos (kaubojų svingo šokiai), jei džinsinis miniakas - you go, girl! Bet man labiau patinka kostiumai ir suknelės. Peace.